Saulės energija

Ne, šiame straipsnyje nekalbama apie atsinaujinančius elektros energijos šaltinius. Bet beveik.

Saulė – ne tik stiprus maginis, mitologinis, astrologinis bei religinis simbolis; saulė skleidžia visiškai apčiuopiamą ir net didžiausiam atbukėliui juntamą jėgą. Faktų apie sprogimus, vykstančius šioje žvaigždėje, saulės baterijas, saulėje džiovintus pomidorus ir vitaminą D nepaneigsi – be jos mums būtų šakės. Ne, pala. Be jos mūsų tiesiog nebūtų. Kiekvienas augaliukas, grybukas (ar, deja, kai kurių iš mūsų atveju, ir žvėriukas), kurį suvalgome – grynas saulės energijos užtaisas fiziniu, astraliniu, eteriniu, mentaliniu ir dar kokiu nors ten lygiu.

Galbūt esate girdėję istoriją apie vienuolį meditavusį dykumoje, kuris metus išbuvo nevalgęs. Pasakojama, jog jis išmokęs saulės energija misti tiesiogiai, be tokių tarpininkų, kaip maistas (fotosintetinti, chy):  atsisėdęs žiūrėdavęs į saulę jai kylant ir leidžiantis, kai šviesa nėra tokia akinanti, jog negalėtum tiesiai į šviesulį žiūrėti, ir gerdavęs jos spinduliuojamą, vaizdžiai pasakius, energetinį nektarą, kaip koks nekaltas drugelis.  Kodėlgi nepasimokius iš šio išmintingo vyro hagiografijos ir nepabandžius perkeisti savo gyvenimo, pasinaudojant stipriausia ir lengviausiai atpažįstama magine ir fizine jėga mūsų plika akimi matomame pasaulyje. Štai, dabar niekas, kas tai perskaitė, nebegalės skųstis “man trūksta jėgų pokyčiams”. Tai SEMKIS IŠ SAULĖS! nes, laimei, atomines elektrines medituoti skatinanti magijos tradicija dar neišsivystė.

Kaipgi semiamasi jėgų iš saulės?

Siūlau du būdus, abstraktųjį-meditacinį turintiems lakią vaizduotę individualistams ir maginį-ritualinį labiau orientuotiems į laiko patikrintus simbolius bei tradicinius metodus.

 

Saulės ritualas.           Geriausia jį atlikti sekmadienį  - tai simboliška, nes sekmadienis – Saulės diena. Jei manote, kad tai geriau padės jums įsijausti, šiek tiek agalvokite ir savo aprangą; jei nėra pernelyg karšta, galite apsirengti tamsiai, kad “susiurbtumėte” saulę į save visą šilumą ir saulėkaitą, kuri tik jus pasiekia; arba, jei tai jums atrodo labiau susiję su šviesos simbolika ir ritualo nuotaika, apsitaisykite šviesiai – gal net geltonai.

Jums prireiks:     auksaspalvės žvakės              baltos kreidos (nebūtina)                 stiklinės apelsinų ar mangų sulčių (nebūtina)

Susiradę saulės apšviestą vietelę, kur jums niekas netrukdys (miško aikštelė ar nuošalus paplūdimys – idealu, bet tiks ir jūsų balkonas, kaip kažin ką), užsidekite šalia savęs žvakę (auksas, geltona – saulės spalvos) – jos liepsna apvalys aplinką nuo energetinių teršalų, o degančios žvakės vaizdas nuramins jus. Jei nesijaučiate 100% saugiai ir ramiai, galite apsibrėžti apsauginį ratą – tada niekas jokiu pavidalu neturėtų jums trukdyti. Prisėskite ir apgalvokite, ko norite pasiekti, padedami saulės energijos. Ar tai didelis maginis (ar šiaip gyvenimiškas) tikslas? O gal šiaip mąsli valandėlė saulėkaitoje, po kurios jausitės laimingesnis, sveikesnis ir nurimęs? Sugalvokite atitinkamą afirmaciją (jėgos sakinį, “užkeikimą”, mantrą, palinkėjimą sau – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Tai gali būti kas nors visiškai paprasto ir kasdieniško, pavyzdžiui:

Saulele, šviesos valdove, padaryk taip, kad mano dabartis ir ateitis būtų šviesi ir nerūpestinga.

Užsimerkite akis ir pajauskite saulės skleidžiamą šilumą. Ištarkite savo sugalvotą prašymą garsiai (ar bent pusbalsiu). tardami žodžius, pajuskite, kaip jus užplūsta jėgos, auga vidinė stiprybė. Vardan papildomo efekto galite dar ir pasistiprinti vitaminų doze – leiskite saulės spinduliams apšviesti jūsų atsineštą auksaspalvį gėrimą (geriausiai tinka geltonos spalvos šviežiai spaustos vaisių sultys, supiltos į gražią taurę; galite išbandyti ir šitą); tada lėtai išgerkite jį, įsivaizduodami, kaip iš išorės pro jūsų odą patenkanti saulė ir iš vidaus po kūną sklindantis saulės energijos pilnas gėrimas susimaišo, pripildydami jūsų kūną ir protą visokio gėrio. Toliau skaitykite apie saulės meditaciją, o jei nenorite atlikinėti ritualo, galite ir pereiti tiesiai prie jos.

Saulės meditacija.            Jei norite, galite atsigulti saulėkaitoje ir visiškai atsipalaiduoti, atleisdami nuo įtampos kievieną kūno ir veido raumenėlį (nepamirškite atpalaiduoti akių, nelaikykite jų kietai užmerkę, ir burnos – nesukąskite dantų). Galite ir patogiai sėdėti; tokiu atveju svarbu, kad nebūtumėte nei įsitempę, nei suglebę.

Pajuskite saulės šilumą ant savo odos, plaukų, akių vokų. Vizualizuokite ją kaip dangišką energiją (aš dažniausiai tai mintyse piešiu kaip kažką panašaus į tirštą, spindintį auksinį sirupą), arba galite įsivaizduoti ryškiausio įmanomo, net vibruojančio ir švytinčio, dangaus mėlio spindulį. Šiaip ar anaip, pavidalas nesvarbu – jauskite, kaip ši energija skverbiasi į jūsų vidų. Vaizduotės akimis “keliaukite” paskui spindulį po savo kūną; kartais sunku taip ilgai išlaikyti sutelkus dėmesį, bet pasistenkite mintimis leisti spinduliams paliesti kiekvieną jūsų kūno kertelę, tiek iš išorės, tiek viduje. Įsivaizduokite, kaip šviesa išvalo jūsų energetinius kanalus ir čakras, kaip susikoncentravusi užpildo ir gydo (ar tiesiog stiprina) fizinius organus. Svarbu išlikti atsipalaidavus, nes, kai jau apkeliavote ir patyrėte visą savo fizinį pavidalą, turėsite leisti sau pamiršti materialų kūną. Būkite dvasia, būkite energija, susiliekite, susipinkite su saulės spinduliais; pamirškite savo amžių, lytį, vardą, tiesiog pajuskite pulsuojančią gyvybę. Pabuvę tokioje būsenoje, kiek pavyksta tai daryti neįsitempus, pamažu sugrįžkite į kūną. Vėl pajudinkite – labai lėtai – savo rankas, kojas, atmerkite akis, pamankštinkite pirštus, giliai atsikvėpkite.

Tokia meditacija gali būti puikus būdas padėti artimam žmogui, kuris kenčia, susiduria su kliūtimis ir sunkumais ar kovoja su liga. Pasidėkite to žmogaus nuotrauką ar pieštą portretą prieš save, saulės atokaitoje, ir atidžiai žiūrėkite į jį, šnabždėdami savo gerus linkėjimus. Įsivaizduokite, kaip per atvaizdą, lyg per kokį piltuvėlį, saulės energija suteka į tą asmenį ir gydo, stiprina bei ramina taip, kaip meditacijos metu ramina jus.

Saulės meditaciją labai tinka derinti su šia.

Medus: grožis, sveikata, malonumai

Jau pamažu artėja sezonas, kai, kaip kasmet, mano dėdulė iš kaimo Trakų rajone parveš spindintį, varvantį, šviežutėlį ir kvapnų pirmąjį šiųmetinio medaus korį… Kuo jau kuo, o natūraliu, gausiu ir rūšų įvairenybe pribloškiančiu medučiu Lietuva tikrai gali pasigirti, kaip ir bitininkystės tradicijomis. Kam ieškoti egzotiškų, brangių ingredientų sveikatai palaikyti ir natūraliam grožiui susigrąžinti – mangų, avokadų, kokosų ir kitų tolimų šalių gėrybių, kai dažnai visai čia pat, gamtoje – Vilniaus atveju tai reiškia, už pirmo medžio nuo mūsų namo – vyksta nedideli, bet tobuli biochemijos stebuklai. Tad šiandien – apie medaus panaudojimą natūraliems gydymo metodams ir kosmetikai. Norėčiau pradėti nuo rekomendacijos: labai išsamus ir simpatiškas straipsnis apie medų ir įvairias jo rūšis O kai jau sužinojome viską apie medų, prisiminkime, kurgi galime jį sveikatingai pritaikyti.

Kova prieš virusines ligas ir gerklės skausmą.                  Medutis – gausus vitaminų produktas, tačiau kartais pamirštame, kaip tais vitaminais geriausia pasinaudoti. Visiems iki skausmo pažįstamas patarimas peršalus “gerti arbatos su medumi”, bet kaip taisyklingai tą daryti, kad iš medaus sulauktume maksimalios naudos sveikatai? Nereikia medaus perkaitinti. Liaudyje pienas su medumi – populiarus vaistas, Pati mieliau rinkčiausi vaistažolių arbatą; svarbu negerti jos pernelyg karštos – taip tik dar pastiprinsite gerklės peršėjimą ir uždegiminius procesus – ir jokiu būdu nemaišyti joje medaus, kol gėrimas dar neatvėso. Išvis geriausia būtų medų kabinti šaukšteliu ir užsigerti jį vasarodrungne – žinoma, ne šalta – čiobrelių, ramunėlių ar liepžiedžių arbatėle. Medų ne kąskite ir rykite, o čiulpkte lėtai – net jei šiek tiek graužia, leiskite jam lėtai varvėti nuo jūsų liežuvio į skaudančią gerklę. Geresnio vaisto nesugalvosi.

Kova prieš dantų ėduonį.               Vargu ar saldūs dalykai natūraliai asocijuojasi su dantų sveikata ir burnos higiena, tačiau bičių produktų atveju yra būtent taip: saldu, skanu, malonu kramtyti IR labai sveika dantims. Nežinau, kokią dar geresnę ėduonies prevenciją galėčiau pasiūlyti, nei natūralaus minkšto bičių vaško, bičių duonelės ar meduoto korio gabaliukų pakramtymas kasdien. Žinoma, svarbu nenuryti.

Kova prieš lūpų suskerdėjimą.          Medus yra puikiausias natūralus šveitiklis – o be to, jis dar ir maitina odą. Siūloma ant dantų šepetėlio uždėti medaus ir juo švelniai, pamasažuojant nušveisti švelnumą praradusias, sausas, šerpetojančias lūpas; medaus iškart nenuplanuti, palikti minutėlei įsigerti. Vėliau pasitepti natūraliu balzamu su taukmedžio sviestu ar panašiomis natūraliomis medžiagomis – ne lūpos, o aksomas!

Kova prieš celiulitą.                                 Deja deja, artėjant drabužių mažėjimo ir viešų maudynių daugėjimo metui, ne visoms žodžiai “apelsino žievelė” kelia tik maloniai kvapnias asociacijas. Susigrąžinti susižavėjimą apelsinais padės medaus įvyniojimai: siūloma išsitepti problemines kūno vietas dosniu sluoksniu natūralaus medaus, sandariai apsivynioti maistine ar kitokia plėvele, šiltai apsisupti rankšluosčiais ar chalatu ir taip pabūti apie 20 min ar pusvalanduką. Vėliau nusiprausti po vandens srove, energingai sukamaisiais judesiais nušveičiant minėtąsias vietas natūralia plaušine  ir nuskalauti kontrastinio dušo principu kaitaliojant tarp karšto ir šalto vandens. Išsimaudžius nepamiršti pasitepti odą matinančiu aliejumi, augaliniu sviestu ar kūno losjonu. Tai labai stipri priemonė nuo celiulito ir, jei nepatingėsite procedūros pakartoti bent du-tris kartus į savaitę, greit džiaugsitės necitrusišku glotnumu – jei, žinoma, jūsų gyvenimo būdas nepasižymi naktiniais kebabais ir sėdėjimu prieš televizorių/kompiuterį pasijudinant tik iki lovos po kelias paras iš eilės. Tai šiek tiek prieštarautų holistinės terapijos idėjai

Kova prieš odos negrožį.                    Mano mėgstamas mišinys atpalaiduojančiai ir odą maitinančiai voniai: 0.4 l riebios grietinėlės + 1 l pieno + keli šaukštai skysto medaus + šaukštelis kviečių gemalų aliejaus + keli lašai rožių eterinio aliejaus. Verta paminėti, kad kai kuriems žmonėms medus gali sukelti alergiją. Bet tiems lamingiesiems, kuriems jos nesukelia, tai nepamainomas veido kaukių, naminių rankų ir veido kremų bei rankų darbo kvepalų ingredientas. Geriausias (ir vienas maloniausių) man žinomas kūno šveitiklis: kai kaitinsitės pirtyje, išsitepkite visą kūną medumi (geriausiai tinka surinktas iš grikių); kai kaip reikiant suprakaituose, nusišveiskite rupia druska ir nusimaudykite po šaltu dušu. Vieną valgomąjį šaukštą medaus ištirpinę dviejose stiklinėse drungno vandens, gausite “medaus vandenį”, kuriuo, kaip ir rožių vandeniu, galima prausti, drėkinti, minkštinti,  gaivinti veido odą (kaip toniku), ypač tinka tai daryti prieš miegą.

Kova prieš plaukų nuovargį.               Medus didžiuojasi kaukės plaukams funkciją galėdamas atlikti ir pats vienas, be kitų ingredientų – tereikia didelį šaukštą medaus praskiesti pora šaukštų drungno vandens ir gerai išmaišyti; tokia kauke įtrynus plaukų šaknis ir palaikius po 10min trejetą kartų į savaitę, galima išgydyti pernelyg riebaluotis linkusius, nutįsusius plaukus.  Jei naudosite gausesnį kiekį medaus ir, ištepę ne tik šaknis, bet visą plauką iki pat galiukų, palaikysite apie pusvalandį – padarysite paslaugą nepasklusniems, silpniems plaukams. Taip pat medus natūraliai šiek tiek tamsina plaukus arba tamsiems plaukams suteikia itin gražų atspalvį. Du valg.šaukštai medaus ir po vieną šaukštą migdolų aliejaus bei obuolių acto – tokia kaukė pradžiugins skilinėjančius plaukų galiukus (o taip pat ir suminkštins visą plauką), tik nenuskalaukite greičiau nei po 30min. Ir, žinoma, visos įmanomos kiaušinio trynio-medaus-citrinos sulčių-bet kokio aliejaus variacijos – jos pradžiugins tiek sausus, tiek pleiskanotus, tiek pernelyg riebius plaukus.

Kova prieš blogį.                        Taip, medus kaloringesnis už cukrų, tas tiesa. Ar žmogus, vartojantis nemažai cukraus, visiškai pakeitęs jį vien medumi, nutuktų? Labai abejoju. Bet būtų įdomus eksperimentas. Šiaip ar taip, rafinuotas baltasis cukrus (dar žinomas Baltosios Mirties pravarde) rūgština organizmo terpę (o tai labai palanku visokiems piktiesiems grybeliams), sukelia priklausomybę, apgaubia mūsų liemenį subtiliu riebaliniu ornamentu, užaštrina alergijos simptomus ir daro daugybę kitų piktų darbų. Pabandykite savaitei visiškai pakeisti cukrų medumi (ir/ar kitais natūraliais saldikliais, pavyzdžiui, agavų sirupu). Įdėkite medaus į mėgstamus saldėsių receptus, įsimaišykite jo į kavą, pasimėgaukite juo salotų padažuose, užteptu ant traškios duonelės, ar tiesiog šaukšteliu iš stiklainiuko. Na, kaip? Taip jau neskanu? O gal kur kas geriau jaučiatės? Nenustebčiau.  

Raktažolė

Bot. pavasarinė raktažolė,          lot. Primula veris

Šeima: raktažolinių                        naudojamos dalys: visas augalas

Pavasarį pražysta ir dar viena gėlelė – kiek primiršta šiais butaforiniais ryškių, spalvingų puošmenų laikais, tačiau labai pavasariška ir subtiliai graži, seniau labai populiari buvusi palangių darželiuose. Taip, tai raktažolė. Tai daugiametis žolinis pusiau visžalis 25-30 cm aukščio augalas,  žydintis geltonai (ir labai kvapniai!)

balandžio-gegužės mėnesiais. Pažinsite raktažolės lapus iš jų įdubusių gyslų – visas lapas (kuris yra kiaušinio formos ir turi plaukuotą apatinę pusę) raukšlėtai vagotas. Žiedai, tuo tarpu, yra nukarusių siaurų taurelių pavidalo. Raktažolės auga visoje Lietuvoje.

 Lapai ir žiedai vaistinėms žaliavoms renkami augalui žydint, o štai požeminės dalys kasamos rudenį. Visose augalo dalyse yra iki 7% mineralų. Taip pat raktažolės yra aliejingos (t.y.turi eterinio aliejaus, kuris telkiasi lapuose ir, deja, alergiškiems žmonėms gali sukelti odos išbėrimus.), lapuose ir žieduose yra karotino ir askorbino rūgšties.

Kam ta kukli gėlytė reikalinga, atmetus pagrindinę funkciją – pavasariškos nuotaikos sužadinimą? Ogi kvėpavimo takų ligoms gydyti (dažnai džiovintos Primula šaknys įeina į arbatžolių mišinius, kurie lengvina atsikosėjimą, siūlomi sergant kokliušu ar astma). Taip pat   nuo seno manoma, kad šviežios raktažolių šaknys padeda slopinti uždegimą ir tinka gydyti neuralginiams skausmams.

Kai kurių Europos šalių virtuvėse (pavyzdžiui, Ispanijoje) jauni raktažolių lapeliai naudojami kaip vienas iš žalumynų salotose, Britanijoje raktažolių žiedeliai dažnai naudojami kaip pagardas gaminant tradicinius kaimiškus vaisių vynus ar naminį actą. Namų gamybos kosmetikoje raktažolės pasitelkiamos (kartu su petražolės šaknimis ir kitomis panašiai veikiančiomis žolelėmis) skaistinti ir balinti odai, kovoti su ankstyvomis raukšlėmis (atsargiai! Gali sukelti alergiją).

Raktažolė, kaip nuo senų senovės mėgstama įvairiose tautose pavasario gėlė, yra turtinga savo simbolika ir neretai pasirodo mitologijoje. Gėlių kalboje jai priskiriama tyrumą, skaistumą ir drąsą perteikianti simbolika (ach, kokia riteriška gėlė  ). Airių mitologijoje raktažolės buvo vienos iš elfų ir fėjų mėgstamiausių gėlių; pasakose sakoma, kad, jei seksi žydinčiomis raktažolėmis apaugusiu takeliu, prieisi vietą, kur paslėptas užburtas lobis.

Žibuoklės

Lot. Hepatica nobilis, bot. triskiautė žibuoklė

Šeima: vėdryninių                                    Naudojamos dalys: žiedai, rečiau – lapai

Visiems gerai pažįstama pavasarinė žibuoklė dažnai naudojama magijoje, kartais – kulinarijoje ir kai kada medicinoje. Paprastai žibutės žydi balandžio-gegužės mėnesiais, ir gydymo tikslams jų žiedai renkami vos prasiskleidę; tuo tarpu lapai – jau peržydėjus žiedeliams; jie pjaunami tik jauni, be lapkočių.

Kulinarijoje cukruoti žibuoklių žiedlapiai naudojami puošti prašmatniausiems desertams ir yra labai brangūs. Tuo tarpu natūralioje medicinoje ši gėlelė nuo seno buvo žinoma kaip vaistas nuo kepenų negalavimų, netgi vadinta “kepenų žolele”, ir, nors yra lengvai toksiška, preparatai iš jos lapų ir žiedų kartais būdavo naudojami virškinimui sureguliuoti – sužadinti apetitui ar, atvirkščiai, prisivalgius sunkiai virškinamo maisto. Nuovirai iš žibuoklių skatina metabolizmą; gali šiek tiek stimuliuoti, nes tonizuojamai veikia CNS. Kosmetikoje žibuoklės kartais naudojamos natūraliems veido odos tonikams gaminti, nes, esą skaistina odą, tačiau jautresniems gali sukelti alergiją.

Žibuoklės neretai yra meilės magijos ritualų atributas, nes jų simbolika panaši į neužmirštuolių – tai pažadas nepamiršti, tyra meilė ir romantika.

 

Kaip pasigaminti sigilę (ir kam to reikia)

Pradėti, ko gero, reikėtų nuo sigilės apibrėžimo. Tad ką reiškia šis mįslingai skambantis žodis? Iš esmės sigilę galima apibrėžti kaip magišką simbolį, sudarytą alfabeto (tiesiog užrašo) pagrindu, kuriame grafiškai, menine išraiška perteikiami žodžiai neša užslėptą įrašo prasmę “tiesiai mums į pasąmonę”.

Magijos teorija teigia, kad nebūtina smulkiai suvokti kerų veikimo principo – netgi priešingai, smulkus, racionalus žinojimas užkerta kelią tikėjimui, o magiškuose ritualuose, kaip veikiausiai numanote, svarbiausia sužadinti vaizduotę (kuri turi įtakos tikėjimui), pažadinti valią ir pasitikėjimą bei nukreipti juos norima linkme. Kaip savo straipsnyje apie sigiles teigia John Max, “The theory goes like this: the conscious mind is not directly capable of performing magic (in fact, it inhibits magic,) so the subconscious mind must have the magical intent implanted in somehow it so that it might “unconsciously” manipulate aetheric information to bring about the result.” Tas pats dėsnis galioja ir kitose magijos srityse, tačiau sigilių atveju jis kaip niekad svarbus.

Taigi, jau išsiaiškinome, jog sigile vadinamas užrašas/piešinys/simbolis (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi), reikalingas tam, kad “įterptų” norimą idėją ar suformuluotą tikslą į mūsų pasąmonę ir taip gerokai suaktyvintų minėtosios idėjos veikimą ar priartintų mus prie užkoduotai užrašyto tikslo pasiekimo. Gali kilti klausimas, kam to reikia. Paprastai pasakius, sigile pasinaudojame kaip dar viena magiška priemone savo norui išpildyti ar kitam sumanytam  rezultatui pasiekti. Galima tiesiog susikurti sigilę ir, užsirašius ją ant amuleto, nešiotis, arba įrašyti simbolį į savo burtų knygą (ar kitoje svarbioje vietoje, pvz.ant sienos ten, kur užsiimate magija) ir laukti, kol jo energija “išsikristalizuos” ir suveiks, ar netgi pasinaudoti “dispersišku” metodu – sigilę (jei ji nėra pernelyg grafiškai sudėtingas braižinys) dažnai prisiminti ir rašyti daug kartų, įvairiose vietose. Taip pat sigilės kūrimas gali būti tik sudė

tinė didesnio, įvairiais keliais veikiančio ta pačia kryptimi ritualo dalis. Metodas priklauso nuo sigilės tikslo. Manau, nebūtina aiškinti, jog itin sakraliam, stipriam būviui ar rezultatui pasiekti skirtos iškilmingos sigilės nedera rašinėti bet kur, ir tokio galingo burto užtektų vienąkart (užtat įrašyto svarbioje vietoje).

Liko paskutinis klausimas – kaip gi susikurti sigilę. Vėlgi pacituosiu J. Max: “Sigil Magic uses these glyphs as a means to bridge the gap between the conscious and subconscious mind. /…/ Also, a sigil is an original artistic creation, produced by conceiving a sentence that expresses a magical intent, and converting that sentence into a pictoral representation. The point is to obtain an image that can carry the intent past the psychic censor and into the subconscious mind, where it becomes magically effective.”  

Taigi, sigilės kūrybos proceso esmė yra suformuluoti savo norą ar magišką tikslą į vieną trumpą sakinį ar žodžių junginį, ir suteikti užrašytam sakiniui “grafinį”, t.y., meniškai užšifruotą, pavidalą.

Iš esmės sigilės kūrimas yra trijų pakopų procesas:

1. Tikslą išreiškiančio sakinio (arba afirmacijos) suformulavimas,
2. Simbolio sukūrimas iš užrašyto sakinio raidžių, jas iškraipant/stilizuojant.
3. Sigilės “įterpimas” į pasąmonę.

Pirmas žingsnis – pats svarbiausias ir, deja, sudėtingiausias. Formuluojant afirmaciją svarbu laikytis visiško tikslumo, neatleistinos jokios dviprasmybės, kitaip pasąmonė galėtų suinterpretuoti jūsų  norą ne visai taip, kaip tikėjotės, ir ant lėkštutės patiektą gausite tragediją, kurios pavidalas tarsi ir primena tai, ko norėjote, bet esmė – ne. J. Max dalijasi patarimu, kaip sėkmingai suformuluoti saugų magišką sakinį: “I’ve heard of a test that is used in military officer’s training schools, in which the squad leader is assigned a mission and required to devise a set of orders for the squad that he or she thinks is totally unambiguous. Then those under his or her command will try to follow those orders to the letter, but in such a way that is NOT what the leader really intended — in other words, they try to purposely misinterpret the orders, if they can. If they find it impossible to do so, the leader passes the test. So a good way to test one’s Sentence of Desire is to see if you can come up with any alternative meaning other than what was intended. 

If so, try formulating it in another way.” Kiti du svarbūs taisyklingai suformuluotos afirmacijos bruožai – lakoniškumas ir negatyvių

žodžių formų vengimas (geriau apskritai vengti bet kokių veiksmažodžių, prasidedančių dalelyte ne- ): “The subconscious has the 

annoying habit of perceiving everything positively. For example, if you want to create a Sentence to protect you from traffic accidents, do not express it as “I will not be in a traffic accident” — the deep mind ignores the “not” and hears this as “I will be in a traffic acccident”! Instead, express it as something like “I will drive safely”.” (J. Max) Kitaip nei Max’as, aš patarčiau formuluoti sakinį ne būsimuoju, o esamuoju laiku, lyg noras jau būtų išsipildęs – taip pridėsite savo sakiniui jėgos. Kai kurie magijos praktikuotojai siūlo sakinį pradėti nuo deklaracijos, pavyzdžiui “Tebūnie kaip aš noriu”, arba “Mano valia tebus taip” ir panašiai, o antroje sakinio pusėje apibūdinti norimą rezultatą. Tokia pradžia suteikia sakiniui papildomos energijos, tačiau, deja, ir prailgina jį, todėl pasidaro dar

sunkiau užrašą išreikšti simboliais/grafiniais piešiniais, nes padaugėja raidžių, kurias teks sugalvoti, kaip užkoduoti.

Be abejo, ne mažiau svarbu, negu visa tai, yra kad jūsų noras nepažeistų magijos etikos normų ir harmonijos dėsnių.

Pereikime prie antrojo žingsnio – sigilės piešinio kūrybos.

Žinovai siūlo pasitelkti pakankamai didelį popieriaus lapą ir darbą pradėti užrašant savo norą aiškiomis, geriausia didžiosiomis,

raidėmis jo viršuje. Siūloma išmesti visas pasikartojančias raides ir tarpus tarp žodžių – taip sakinys gerokai sutrumpėja ir priartėja prie užkoduotos išraiškos. Pvz.: Mano valia yra būti sveikam. –> manovliyrbūtsek

Toliau su gauta raidine išraiška galime dirbti įvairiai. Galime susikurti savo mantrą – tarsi burtažodį – sukeisdami turimas raides vietomis ir pasigamindami šifrą –  ”magiškus žodžius”, pvz. manovliyrbūtsek –> movi anlyb reskūt. Galime su turimomis raidėmis “dorotis” ir grafiškai – vartyti jas kaip norime, stilizuoti, sukomponuoti į schematišką piešinį, pasitelkti sunkiai įskaitomus kaligrafijos rašmenis, primenančius dekoratyvų ornamentą, o ne raides, ir panašiai.

Bet kuriuo atveju, tam, kad maginė formulė įsigertų į jūsų pasąmonę, tiek grafiškai, tiek fonetiškai perdirbtos (“suburtažodintos”) sigilės prasmę svarbu pamiršti. Galite kartoti savo mantrą – bereikšmius žodžius ir prieš tai sugalvoto sakinio raidžių – kasdien prieš užmigdami, kol jie jums taps tik garsų kratiniu ir praras prasmę; galite medituodami spoksoti į savo sukurtą piešinį, kol nebeįžiūrėsite ten raidžių, o pirminio sugalvoto sakinio reikšmė nugrims į hipnotizuojančią brūkšnelių raizgalynę. Užduotis bet kuriuo atveju nelengva, tačiau bus tuo pasiekiamesnė, kuo labiau pasistengsite neperprantamai užkoduoti afirmacijos sakinį.  Max’as siūlo “kasdienio matymo” metodą: “There is also the “under-the-nose” method: an object that is seen every day in the same place in the same way tends to fade into the background of consciousness eventually, and it is no longer actively “seen”. Using this method allows for the creation of more durable sigils in the manner of traditional talismans, though it would have to be arranged to be seen rather than,  for example, worn around the neck or carried in a purse.”  

Dar vienas būdas nukreipti aktyvų dėmesį nuo sigilės prasmės ir susitelkti į jos formą yra kartoti (jei tai mantra) savo sigilę ar žiūrėti į ją (jei tai simbolis), tuo pačiu atliekant sudėtingą, bet bereikšmį šamaniško stiliaus ritualą, t.y. susigalvoti sudėtingus veiksmus, kuriuos reikėtų įsiminti ir kartoti mintinai, nežiūrint į užrašus apie ritualą, taip užimant savo atmintį ir nukreipiant ją nuo įsikabinimo į afirmacijos sakinį. Padeda tradiciniai šamaniški

veiksmai, sukeliantys transą: monotoniškas būgnijimas ar grojimas primityviu muzikos instrumentu, giedojimas, šokis su daugybe pasikartojančių judesių, plojimas ir panašiai. Po tokio ritualo, priešingai nei naudojantis  ”kasdienio matymo” metodu, sigilę derėtų paslėpti kuo toliau nuo savo paties akių (ir geriausia pamiršti, kur paslėpėte).

Kad ir kokių priemonių imtumėtės sigilės prasmei pamiršti, ko gero, nepavyks, kol nebūsite atitinkamai nusiteikę emociškai – svarbiausia visiškai paleisti savo norą pavėjui, nebesikabinti į mintis “būtinai to noriu, trokštu!”, tiesiog atsipalaiduoti, nebegalvoti apie tai.  Galite nebesukti dėl to galvos – jūsų pasąmonė anksčiau ar vėliau pasirūpins reikiamu rezultatu.

Šviesos sugrįžimo simbolis – visžaliai augalai

Jau visą amžių tarp šventinių papuošimų tradiciškai puikuojasi Kalėdų eglutė, o ne taip seniai namus ėmėme dabinti dar ir raudonlapėmis “Kalėdų žvaigždės”, arba puansetijos, vazonėliais. Lietuvoje turbūt mažai kam žinoma, iš kur kilo paprotys puošti eglutę, ir kad ji toli gražu nėra nei seniausias, nei tradiciškiausias Kalėdų augalas. Kur kas anksčiau nei imtos auginti puansetijos ar puošti eglaitės, namus Kalėdoms įvairiose Europos šalyse dekoruodavo kitų visžalių augalų šakelėmis: “laumės šluotomis” (bugieniais), gebenėmis, amalais, buksmedžiais, kėniais, kadagiais.

Ką gi simbolizuoja visžaliai augalai?

Nenykstanti jų žaluma, anot krikščioniškų interpretacijų, Kalėdų puošmenose turi atstovauti Kristaus nemirtingumą (prisikėlimą) arba krikščioniškąją amžinojo

gyvenimo idėją. Tačiau tai – tik Bažnyčios greitesnės senųjų asimiliacijos tikslais pritaikytos tradicijos iš kur kas senesnių, animistinių-panteistinių tikėjimų, kurių išpažinėjams visžaliai augalai, švytintys chlorofilu viduržiemio pusnynuose, atrodė kupini gyvybinės galios ir šventumo. Senovinėse saulėgįžos (solsticijos) šventėse (Lietuvoje tai – Kūčios, Airijoje – Meán Geimhridh, Švedijoje – šv. Liucijos (šviesos nešėjos, pakeitusios seną vikingų deivę ir simbolizuojančios saulės sugrįžimą) diena, Latvijoje - Ziemassvētki, šiaurės Indijoje ir Nepale - Makara Sankranti, senovės Anglijoje - Yule, senovės Romoje - Saturnalia ir t.t.) visžalių augalų dekoracijos simbolizavo gyvybę, nemirštančią net giliausiame žiemos įšale, ir gamtos nemirtingumą kaip besisukantį metų ciklą.

Seni daiktai, pilni blogos energijos. Ką su jais daryti?

Tikriausiai kiekvienas esame bent kartą susigundęs įsigyti sendaikčių, o kai kurie iš mūsų – ir visai rimto antikvaro. Taip pat tikrai daugelis esame girdėję istorijų apie prakeiktus papuošalus ar veidrodžius, naująjam šeimininkui nešančius nelaimę. Šių istorijų esminis bruožas – kad prakeiktieji objektai visuomet atsiduria (ir atneša bėdas) pas ką nors kitą. Tik ne jus, ne.
Ar turi pagrindo tokie gandais apipinti pasakojimai? Pabandykime panagrinėti šių “bobučių pasakų” kilmę ir pagalvoti apie realistiškus prakeiktųjų daiktų prototipus.

Labai seni daiktai. Savaime suprantama, kad, ilgai priklausę kokiam nors asmeniui ar šeimai, šitokie rakandai turėjo daug daugiau laiko prisigerti buvusių savininkų energijos. O jei dar tie savininkai nebuvo laimingiausi žmonės pasaulyje, daiktuose išlikęs jų minčių ir jausmų – liūdesio, netekties, o gal ir ligų – antspaudas gali, net ir nebūdamas itin pavojingas, paprasčiausiai naująjį savininką veikti niūriai. O įsivaizduokite, jei kažkas mirė mūvėdamas žiedą, kurį dabar ruošiatės dovanoti savo merginai, kokį tai energetinį poveikį gali turėti jūsų santykiams ir jos sveikatai?..

Neaiškios kilmės objektai. Nebūtinai labai seni, bet vistiek nežinia kam priklausę ir buvusio savininko energetiškai pakrauti daiktai. Galbūt kažkam kitam buvę reikšmingais, jums šie daiktai nieko nereiškia arba reiškia visai ką kita. Neįsisąmonintas tokių daiktų poveikis jums priklausys nuo 1) buvusio savininko valios stiprumo – kiek jis sugebėjo savo “vaizdinį”, susijusį su atitinkamu daiktu, perkelti į fizinę erdvę, materialųjį daikto pavidalą, 2) jūsų jautrumo. Tokie daiktai nebūtinai privalo būti „nešantys bėdą“ – galbūt jie tiesiog skleidžia stiprią energiją, kuri, net jei ir nėra bloga, jums nemaloni tuo, kad yra svetima, neleidžia pajusti, kad daiktas „paklūsta“, priklauso jums.

Objektai, turėję sąlyčio su magija. Su pastaraisiais dera elgtis itin atsargiai. Ne dėl to, kad būtų “prakeikti” – vargu, ar veiksmingai prakeiktų šeimų apskritai dar pasitaiko šiais laikais (kad ir ką teigtų pačios nelaimėlių šeimos, visada galima rasti jų bėdoms ir kitą paaiškinimą). Paprasčiausiai dėl to, kad visada yra (net jei ir menka) tikimybė, jog koks nors daiktas – ypač jei jis egzotiškas ir nelabai jums suprantamos paskirties – buvo panaudotas magiškame rituale ar kitokių apeigų metu ir, nors šiaip pagal magijos etikos normas turėtų būti sunaikintas ar užkastas, nežinia kaip atsidūrė antikvariate. Ypač nemalonu, jei minėtasis objektas priklausė nepatyrusiam arba juodąją magiją praktikuojančiam raganiui ar raganai. O jei tolimos šalies šamanui, dvasias uždarančiam į butelius ir žiedus?..

 

Tad ką daryti su senais daiktais?

• Dar prieš įsigydami juos sendaikčių ar antikvarinėje parduotuvėje, gerai įsižiūrėkite. Kuo jus traukia šis daiktas? Ar jis jums nuoširdžiai atrodo estetiškas, o gal vilioja vien savo retumu ir prabanga? Ką jaučiate, prie jo artindamiesi? Ar norisi paimti minėtąjį daiktą į ranką? Įsigilinkite į tai, ką jaučiate. Pirmas įspūdis neretai yra galingas nuojautos impulsas.
• Paimkite geidžiamąjį objektą į delną. Ar malonu, kai jis liečiasi prie odos? Jei tai mineralas arba papuošalas su pusbrangiu/brangiuoju akmeniu, labai svarbu, ar jis išlieka šaltas, ar sušyla nuo jūsų prisilietimo. Kokia norimo daikto forma? Glotni, maloni, noriai glundanti prie rankos? Aštri, agresyvi, su detalėmis, į kurias nepasisaugojus galima susižeisti? O gal nesuvokiama ir atrodo lyg nepažįstamas simbolis?
• Atsižvelgę į savo pojūčius, nepirkite daikto, kuris atrodo taip, lyg jame slypėtų kažkokia galimai nemaloni paslaptis, arba jei jis spinduliuoja jums nelabai malonią energiją. Taip pat gerai pagalvokite pries pirkdami, jei objektas jus patraukė įtartinai greitai ir stipriai, jei jaučiatės nelyg jo hipnotizuojami – leiskite troškimui tą daiktą įsigyti nusistovėti per keletą dienų, gerai pagalvokite, ar tikrai jo norite, ar vis dar norėsite po kurio laiko. Ne tik dėl energetinių priežasčių, bet ir dėl prekybininkų triukų
• Jei jau įsigijote gana seną daiktą, net jei ir manote, kad jis visai nekenksmingas, verčiau perplaukite jį po tekančio šalto vandens srove (tiks ir iš čiaupo). Mintimis “peršvieskite” daiktą lyg rentgenu, paprašykite atskleisti, kas jis per vienas, parodyti savo tikrąją energiją. Balsu ištarkite, kad apvalote jį nuo visų ankstesnių įtakų. Galite užlašinti rozmarinų, pušų, eukaliptų ar kitokio aitraus kvapo eterinio aliejaus (žr. straipsnį apie Valymo ritualą).
• Puiku, jei tai toks daiktas, kuriam nekenkia tiesioginiai saulės spinduliai – palikite ant saulėtos palangės porai valandų.
• Ypač svarbu atidžiai išvalyti svetimas energijas iš daiktų, kurie jus lydės – papuošalų ir kitokių aksesuarų, kuriuos nešiosite prie kūno, daiktų, kuriuos dažnai naudosite ir laikysite matomoje vietoje namuose. Senų knygų, žinoma, nepakiši po ledinio vandens srove; joms pakaks, kad įstatytumėte į pakankamo dydžio lentyną – taip, kad knygos nugarėlė nebūtų išsikišusi į kambarį, o visa knyga tilptų į lentyną (geriausia, kad ši būtų su durelėmis). Jei sena knyga verčia jaustis nors kiek nejaukiai, nepalikite atverstos netoli tos vietos, kur miegate.