Karas su peršalimu

•16 kovo, 2017 • 2 Komentaras

Klastingas pavasaris perpūtė jau ne vieną nekantrią galvą (ar per anksti atseit-saulei-bet-iš-tiesų-vėjams atkištą nuogą gerklę). Taip nutiko ir man – užteko pabėgioti apgaulingai saulėtą dieną ir prisikvėpuoti šalto oro; bac, ligos patale.
Didžiuojuosi ir sumušu delnais su savo imunitetu – pasveikau per vieną dieną.

Ajurvedoje panašus gėrimas vadinamas
Kaip? Padėjo šioks toks vienos dienos pabadavimas (pastebėjote, kad gyvūnai sirgdami (beveik arba visai) nevalgo? Neverta apkrauti kovojančio organizmo dar ir sunkaus maisto virškinimu). Ir, žinoma, suvartotų skysčių gausa, vitamino C kapsulės bei nuostabi indiška arbata. Pilnam termosui ar ąsočiui jos prireiks

1 valg.š. ciberžolės               1 arb.š. cinamono               kelių gvazdikėlių                          1/2 arb.š. kardamono (tik dėl skonio)           gabaliuko imbiero šaknies               medaus, ksilitolio ar kito sveiko saldiklio                   kokoso pieno (tiks ir sojų ar migdolų)

Sumaišykite prieskonius ir užplikykite verdančiu vandeniu (0,5-0,7 l), idealu būtų porą minučių pavirti, bet jei nenorit terštis, tiesiog uždengę palaikykite kelias minutes, o tuomet dosniai paskieskite (geriausia – truputį pašildytu) augaliniu pienu (karvės pienas skatina gleivių išsiskyrimą, tad slogai visai nepadeda, ir yra gana sunkiai virškinamas). Pasaldinę gerkite ir jauskite, kaip sugrįžta sveikata! Galbūt ciberžolės arbata ir nelabai skani, bet tai yra nuostabiausias antivirusinis, antibiotinis ir antiuždegiminis užtaisas, kokį galima sugalvoti, kai kuriomis savybėmis netgi galinti konkuruoti su stipriais cheminiais vaistais.

Tobuliausias užkandis šalia tokio gėralo būtų moliūgų sėklos – jose gausu cinko; tyrimų rezultatai rodo, kad jis net greičiau nei vitaminas C padeda įveikti slogą ir peršalimą. Vaistinėse taip pat galima gauti cinko citrato tablečių (cinkas + vitaminas C, tiesiog jėgelė).

Ir, žinoma, kitąkart užsiriškite šaliką.

Dar apie smilkymą

•9 liepos, 2015 • Komentarų: 1

Niekados ligi šiol šiame tinklaraštyje nebuvo įrašo, kurį sukurčiau tik tam, kad pasidalinčiau nuoroda į kažkieno kito straipsnį, bet šis rašinys apie moksliškai pagrįstą ritualinio žolelių smilkymo poveikį aplinkai ir sveikatai yra TIKRAI GERAS.

Apie sakų bei eterinių aliejų pagrindu kuriamus rytietiško tipo smilkalus esu rašiusi ir anksčiau. Tąkart tik užsiminiau apie smilkomąsias žoeleles:

Smilkalai būna įvairaus pavidalo. Populiariausi – lazdelės ar nedidelio kūgio formos, kiek mažiau žinomi – žoliniai smilkalai, deginami smilkalų induose ar tiesiog karščiui atspariuose dubenyse (pastarųjų kvapas gali būti anaiptol nepatrauklus, labai intensyvus, bet energetiškai stiprus ir naudingesnis už  kitas smilkalų formas). Kaip ir visos priemonės, kurias naudojame magijoje, smilkalai veiksmingiausi tada, kai juos pasigaminame patys.

Metas išsamiau pakalbėti apie šį kur kas mums, Baltijos krašto gyventojams, artimesnį – o taip pat ir kainos prasme prieinamesnį – ritualinio bei gydomojo smilkymo būdą.Ritualinis smilkymas (angl. smudging)

Straipsnyje vartojamas angliškas žodis smilkymo procesui įvardyi, smudging, kilęs nuo veiksmažadžio, įprastai reiškiančio “ištepti“, “užtepti“, “išterlioti“ ir panašiai. Kalbant apie ritualus, gydymą ir magiją šis žodis reiškia “apsmilkyti“, “išvalyti atmosferą“. Procesas atliekamas į kietą šluotelę ar kuokštą surišus ir smilkant pluoštą vaistinių žolelių ar šakelių (šis ryšuliukas atitinkamai vadinamas smudge stick). Visa tai skamba labai indėniškai-šamaniškai, bet iš tiesų smilkymo ritualai (tiesa, jų forma gali skirtis, dažnai juose “dalyvauja“ kitokie smilkymo įrankiai nei smudge stick) yra universalūs ir kiekvienoje kultūroje galime jų (ar jų pėdsakų praeities tradicijose) aptikti. Žolelės smilkytos (o šiais laikais ir vėl smilkomos!) ir baltų religiniuose bei sveikatos ritualuose. Puslapyje http://www.baltai.lt taip rašoma apie lietuviškus tradicinius smilkalus ir jų panaudojimą magijoje:

Etimologiniu požiūriu dūmas yra ugnies ir vandens sąvarta. Smilkoma ant žarijų, ugniai perėjus visas gimimo fazes – karšta, sodri energija persikeičia į kvapnų dūmą, kuris subtiliai skleidžiasi (tuo ryškiai skirdamasis nuo sintetinių kvapų) ir tarytum perkeičia erdvės kokybę.

Plačiau apie Lietuvoje smilkomas įvairias žoleles ir jų poveikį (o taip pat jų pranašumus prieš importinius smilkalus) skaitykite šiame straipsnyje.

Tokių tradicinių rankų darbo smilkalų jau vėl galima įsigyi Lietuvoje - valio atgaivintoms tradicijoms

Tokių tradicinių rankų darbo smilkalų jau vėl galima įsigyi Lietuvoje – valio atgaivintoms tradicijoms

Tiek indėnų genčių naudojamų (o dabar ir tarp šiuolaikinių vakariečių išpopuliarėjusių) smudge sticks pagrindiniai ingredientai neretai būna šalavijo lapai ir kedro bei kadagio mediena. Spėkite, ką smilkė senovės lietuviai? Ogi tą patį – šalavijus ir kadagius. Be abejo, kedrų gausa mūsų aplinka nepasižymi, tačiau smilkalų ritualuose, priklausomai nuo jų tikslo, dalyvaudavo ir kvapnumu bei antibakterinėmis savybėmis pagarsėjęs pelynas, ir depresijai galingai pasipriešinanti jonažolė, ir ajerai, ir dar daug vietinių žolelių. Anot žolininkės Mijos Ubartienės, žaliava smilkalams renkama vasaros mėnesiais, o rugpjūčio gale ir rugsėji gaminami smilkalai. Taip pat ji pasakoja, kaip cheminių vaistų vengiančiai jos šeimai orą valančių žolelių smilkymas padeda apsisaugoti žiemą, gripo epidemijų ir masinio peršalimo laikotarpiais.

Ruošiantis gaminti kietuosius smilkalus, sudėtines dalis reikia gerai susmulkinti. Tam tinka grūstuvė ar kavos malūnėlis. (Elektrinė kavamalė tinka smulkinti toli gražu ne visoms medžiagoms – pavyzdžiui, sakai gali sugadinti malūnėlio sraigtelius. Be to, malant ingredientus elektra varomais prietaisais, viduje susitelkia gana didelis karštis, kuris „užmuša“ kvapiąsias ingredientų savybes.) Prieš smulkinant sakus reikėtų palaikyti šaldiklyje 1-4 valandas, tada jie lengviau „pasiduoda“. Medieną sumalti yra sunkiausia. Tam gali prireikti ir stipresnių įrankių. Susmulkinus visus ingredientus, galima pradėti gaminti smilkalų mišinį. Derėtų atsiminti, kad, norint išgauti sodrų kvapą, negalima maišyti daugiau nei trijų medžiagų. Geriausiai tinka tokie deriniai: 1 medienos dalis ir 2 rūšys žolelių ar sakų, 1 sakų dalis ir 1 vienos rūšies žolelių. Kad kvapas būtų ryškesnis, mišinį patariama palaikyti porą savaičių moliniame inde ar natūralaus audinio maišelyje. Kitas, paprastesnis būdas – pavėsyje (jokiu būdu ne tiesioginiuose saulės spinduliuose!), gerai vėdinamoje patalpoje, susidžiovinti prisirinktų smilkalams tinkamų žolelių (Siūlau nuorodą į dar vieną žolininkės straipsnį apie lietuviškus smilkalus ir skirtingus jiems tinkamus ingredientus)  – svarbu, kad neperdžiūtų! palikite nors truputį drėgmės – ir surišti jas į smudge stick tipo šluotelę (žr. nuotrauką straipsnio viršuje); tik nenaudokite sintetinio pluošto siūlo ar virvelės.

Pastovėjusį smilkalų mišinį reikia sudėti į smilkyklę ar kitą karščiui atsparų indą, padegti ir, jam įsidegus, užgesinti; paliki, kad smilktų. Tiesiogiai įkvėpti kylančių dūmų nerekomenduojama – leiskite jiems kurį laiką sklaidytis kambaryje. Su kiekiu persistengti irgi nerekomenduojama, nebent norite iš pagrindų išdezinfekuoti patalpas – tokiu atveju pirma gerai išvėdinkite kambarį, tuomet palikite jame smilkyklę ir patys išeikite. Gausiai pasmilkę, galite vėl šiek tiek pravėdinti. Svarbu, kad prismilkytas kambarys bent kokią valandžiukę ar pusvalandį pastovėtų tuščias, be galimai bakterijas ar virusus iškvepiančių gyventojų.

Vasara dar net neįpusėjo, laiko yra – linkiu patiems prisirinkti žolelių ir išbandyti jų smilkomąjį poveikį. Sėkmės.

Ožrožė

•26 birželio, 2015 • Parašykite komentarą

Bot. siauralapis gaurometis, lot.  Epilobium angustifolium, angl. fireweed

Šeima: Onagraceae (nakvišinių)

Naudojamos dalys: žiedai, lapai, šaknys

Gauromečio violetiškai rausvas žiedelis daugumai mūsų matytas (dažniausiai miško proskynose) ir gerai pažįstamas – galbūt tik pavadinimo iki šiol nežinojote. Lietuvoje, tiesa, jis dažnai vadinamas ožrože arba ožkarože, o gauromečiu “pakrikštytas“ todėl, kad kartu su sėklomis išaugina ir ilgus “plaukus“, kuriuos vėjas išnešioja po laukus ir miškus (su jais kartu kilometrų kilometrus nuskrieja ir sėklos). Užtat ir sakoma: „gaurus meta“… Šis žolinis augalas (paprastai užaugąs iki 1,5 m aukščio) auga tik Šiaurės pusrutulyje. Kuo toliau į Šiaurę, tuo gausiau. Lietuva – kone piečiausia jo natūrali augimvietė. Tiesa, gauromečių galima rasti ir Alpėse, tačiau ten jie auga tik ne mažesniame kaip 2000 metrų aukštyje virš jūros lygio. Ši naudinga gėlelė žydi nuo liepos iki rugsėjo mėnesio.

Ožkarožės (arba gauromečiai) pievoje

Prieš pradėdama vardyti nepabaigiamas ir įstabias gauromečio vaistines ir maistines savybes, sustiprinsiu įspūdį perpasakodama sakmę apie jo atsiradimą:

Seniai seniai už nuodėmes dievai žmonėms pasiuntė baisių ligų. Jų negalėjo išgydyti net žyniai. Žmonės meldė pasigailėti, bet dievai buvo akli ir kurti. Žmonių maldas išgirdo vienintelė nakties deivė Lada. Sidabrinėje laivėje ji atplaukė per naktinį dangų ir pasėjo žemėje vaistinių augalų sėklų. Anksti ryte pirmasis išsiskleidė gauromečio žiedas. Ir dabar siauralapis gaurometis daugiau nakties nei dienos augalas – nakčiai jis nesukleidžia žiedų, – laukia naktinių drugelių, kad šie sušoktų meilės šokį.

Titulų ir nuopelnų vardijimą pradėkime nuo to, kad vadinamojoje ožkarožėje yra medžiagų, kurios kelia nuotaiką ir praskaidrina protą, tačiau, priešingai nei kofeinas ir kt. santinai, nesukelia dirglumo ir nealina mūsų sveikatos, tad jos arbata yra geriausias įmanomas pakaitalas kavai (o taip pat stiprioms juodoms ar žalioms arbatoms) darbų/mokslo įkarštyje.

Surinktas vos pradėjęs krauti žiedus, siauralapis gaurometis turi daugiausia stiprinančių, raminančių nervų sistemą savybių, malšina nerimą. Iš esmės tokia gauromečio arbata veikia subalansuojančiai: nusiminusiems pakelia nuotaiką ir suteikia energijos, o sudirgusius ramina, atpalaiduoja, bet ir padeda susitelkti. Išsekusiems įvairūs gauromečio preparatai padės atgauti jėgas, puikiai pasitarnaus apsinuodijus alkoholiu (valo kraują nuo toksinų). Maža to, šio augalo arbata dar ir padės sumažinti skrandžio rūgštingumą, gastroezofaginio refliukso simptomus, rėmenį (ypač tais atvejais, kai skrandžio negalavimai sukelti streso).

Gaurometis puikiai tinka ir imunitetui stiprinti (tad nepamirškite jo gydydamiesi nuo peršalimo!), mažakraujystei gydyti, nes turi daug kraują stiprinančių mikroelementų. Jo arbatos, nuovirai ir kt. rekomenduojami ir šalinant inkstų akmenis, gydant šlapimo sistemos susirgimus. Ypač naudinga gerti vyrams prostatos ligų profilaktikai ir jau sergant šiomis ligomis. Sakoma, kad gaurometis netgi didina lytinę potenciją. Pabaikime gauromečio nuopelnų tiradą įspūdinga nata: ši žolelė liaupsinama kaip nuostabus profilaktikos nuo vėžinių susirgimų įrankis.

Liaudies medicinoje laikoma, kad burnos skalavimas gauromečio arbata (arba jo lapelių kramtymas) apsaugo nuo dantų ėduonies, o natūralioje medicinoje vertinamos plaukų šaknis stiprinančios šio augalo savybės.

Puikių patarimų, kaip pasigaminti gydomųjų ožrožės preparatų (nuovirų, tyrių ir kt.), o taip pat – kiap taisyklingai ruošti šių žolelių arbatą, rasite šiame puslapyje.

Ožrožė (gaurometis) – ne tik vaistams, bet ir maistui puikiai tinkamas augalas. Šviežiai prasiskleidę lapeliai, jaunos šaknys ir jauni šio augalo stiebeliai puikiai tinka salotoms – vitamino C juose maždaug 10 kartų gausiau nei citrinoje. Seniau Rusijoje gauromečio šaknis išdžiovindavo, po to maldavo ir naudodavo kaip miltus blynams, duonai kepti.  Tiesą sakant, Rusijoje ši žolelė – tiek kaip maistas, tiek kaip vaistas – buvo tokia svarbi, kad buvo pavadinta kažkurio caro Ivano vardu (“Ivano arbata“). Antrojo Pasaulinio karo metu gaurometis buvo pagrindinis Leningrado (Sankt Peterburgo) gynėjų maistas. Netgi sklando istorinis gandas, kad vokiečiai prieš puldami Rusiją pirmiausia buvo nurodę sunaikinti ne ką kita, kaip gauromečio plantacijas bei laboratorijas, kuriose buvo gaminami augalo ekstraktai. Gauromečio Mat gaurometis itin padeda nervų sistemai sudėtingomis, pvz., karo, sąlygomis.

Įdomu. Ožkarožė turi ir dar daugiau – visai nevalgomų – panaudojimo būdų. Iš gauromečio stiebų galima gauti pluoštą, tinkamą virvėms vyti bei maišinei medžiagai austi (šios ožrožės savybės puikiai būdavo pritaikomos senovės Austrijoje ir kituose Alpių regionuose). Svajojate apie veganišką alternatyvą žąsies pūkų patalams? Gauromečio “gaurais“ kimšti čiužiniai, pagalvės – nuostabaus minkštumo, o dėl aromaterapinio poveikio juose sapnuojasi nuostabūs sapnai, labai gerai išsimiegama.

Ožkarožę labai vertina ir bitininkai.

Tinkamiausia sriuba pietums prieš nemalonų pokalbį

•24 birželio, 2015 • Parašykite komentarą

Ši vitaminų ir mineralų kupina sriuba ne tik nuramins sudirgusį skrandį ir padės atsigauti po ligų, bet ir suteiks drąsos, padės nuvyti melancholiją. Būtent tokios – raminančios virškinamąjį traktą, gydančios depresiją ir suteikiančios narsos – savybės Agurklių sriuba - ir fizinei sveikatai, ir gerai nuotaikaipriskiriamos šauniąjai agurklei. Ką jau kalbėti apie visų kitų žalumynų (dilgėlių, rūgštynių) naudą sveikatai. Pavadinime ši sriubytė įvardyta kaip „tinkamiausia prieš nemalonų (sunkų, drąsos reikalaujantį, svarbų…) pokalbį“, bet iš tiesų ji tiks ir prieš egzaminą, ir pirmą kartą einant į naują darbą ar ryžtantis vizitui pas dantų gydytoją, kurio bijote, o galbūt pageidausite tokio niūrumą nuvejančio valgio po apsilankymo ligoninėje pas sergančią senelę…

Reikės: 

1/2 litro sultinio     10 g žirnių    1 morkos     15 g dilgėlių     10 g rūgštynių lapų     kuokšto svogūnų laiškų     2 bulvių     80 g agurklės     žiupsnio druskos

Į sultinį įdėti bulvių, žalių žirnelių, morkų, dilgėlių, rūgštynių, svogūnų laiškų ir viską išvirti, paskui įdėti smulkiai supjaustytų jaunų agurklės lapų, pasūdyti ir pavirti dar 5 minutes. Patiekti siūlau su paskrudintos ruginės duonos riekele. Sriubą galima sutrinti elektriniu trintuvu ir patiekti kreminiu pavidalu (tokiu atveju siūlau šliukštelėti į ją iš šaukšą sojų ar avižų grietinėlės), bet skanu valgyti ir netrintą, kaip skaidrų sultinį su daug plaukiojančių žalumynų.

Agurklė

•24 birželio, 2015 • Parašykite komentarą

Bot. Vaistinė agurklė,  lot. Borago officinalis

Šeima: Boraginaceae (agurklinių)

Naudojamos dalys: žiedai, sėklos, rečiau – lapai

Ši žolelė žydi birželio-liepos mėn. Agurklę atpažinsite iš mėlynų žvaigždutės formos žiedelių ir plaukuotų stiebų. Ši dažnaAgurklės žydi biržėlio-liepos mėn. darelių gyventoja turi daug medaus, tad mielai lankoma bitučių; be to, iš jos žiedų gaunami žali dažai, o šaknyse yra alkanino, kuris nudažo vilną raudona spalva.

Vaistams žiedai, stiebai ir lapai renkami žydėjimo metu ir džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje. Agurklės aliejus,gaunamas iš augalo sėklų, yra vienas geriausių gama-linoleninės rūgšties šaltinių (jos turi iki 24 %), todėl naudojamas medicinos tikslais.Kai kurie tyrimai rodo, kad šis aliejus yra efektyvus reumatizmo atvejais. Kaip vaistiniai augalai agurklės lapai Europos medicinos istorijoje figūruoja labai seniai. Viduramžiais vyne išmirkytų lapų ir žiedų gėrimas buvo naudojamas melancholijai išblaškyti (šių laikų medicino terminais tariant – depresijai gydyti). Romėnai vaistinės agurklės lapų ir žiedų prieš mūšį kariams įberdavo į vyną, kad šie būtų drąsesni (gal verta išmėginti prieš egzaminus ar pokalbį dėl darbo?..). Antžeminė dalis naudota kaip diuretinė priemonė, gerina medžiagų apykaitą. Lapų ir žiedų arbata siūloma kaip preparatas reumatizmo, bronchito bei peršalimo simptomams palengvinti (gleivingosios agurklės medžiagos lengvina atsikosėjimą).

Dėl agurklėje esančių gleivių ją galima vartoti kaip minkštinantį bei aptraukiantį vaistą (pvz. sudirgus virškinamąjam traktui ar odai raminti). Antpilas padeda nuo funkcinių nervų ligų, širdies neurozių, reumatinių, podagros ir kitų raumenų bei sąnarių skausmų. Gaminamas sausų žiedų antpilas (t,.y. žolelės užpilamos alkoholiu tūrio santykiu 1:20), geriamas 3-4 kartus per dieną po 1/3-1/4 stiklinės. Nuo pabrinkimų, inkstų uždegimų, reumatinių skausmų rekomenduojamas antpilas, kuriam imama 10 g žolės su žiedais (2 valgomieji šaukštai) ir užpilama stikline verdančio vandens. Laikoma 5 val. sandariai uždengtame inde, perkošiama, geriama kelias dienas po valgomą šaukštą 5-6 kartus per dieną.

Dermatologijoje agurklės turintys preparatai naudojami atopinio dermatito, psoriazės atvejais bei odos drėgmės balansui palaikyti. Odos balinimui, dėmių naikinimui tinka šviežios agurklės sultys.

Agurklė ne tik dailiai mėlynai žydėdama pagyvina prieskonių darželio estetiką; jos žiedai puikiai tinka salotoms ir troškiniams gardinti. (Norėdami pasisemti kulinarinio įkvėpimo, užmeskite akį į šiuos nuostabius pomidorų salotų bei Vasarvidžio salotų receptus). Daugiau apie agurklę vaistams ir maistui, o taip pat apie tai, kaip geriausia ją auginti – šiame straipsnelyje.Angliškai agurklė vadinama

Įdomu: Nors dabar agurklė parduodama tik kaip vaistažolinis preparatas, anksčiau ji buvo oficialus vaistas Vokietijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Venesueloje ir Meksikoje.

Perspėjimas: 

  • Agurklės preparatų nepatariama vartoti nėščiosioms ir maitinančioms motinoms.
  • Agurklės nereikėtų vartoti sergantiesiems kepenų ligomis, dėl potencialaus augale esančių toksiškų alkaloidų poveikio.
  • Agurklės nereikėtų vartoti sergantiesiems epilepsija, šizofrenija ir besigydantiems fenotiazino grupės preparatais.

Jazminai

•24 birželio, 2015 • Parašykite komentarą

Bot. darželinis jazminas,  lot. Philadelphus coronarius

Šeima: hortenzijinių

Naudojamos dalys:  žiedai

Kas ten žydi, kas ten kvepia už kampo, tamsoje? Visiems vasaros mylėtojams pažįstamas ir artimas jazmino krūmas baltais žiedeliais! Šis paslaptingas augalas tuo magiškesnis, kad pilnai išskleidžia žiedus ir savo aromatą skleidžia tik tamsoje, o visiškai įsidienojus jo žiedų taurelės vėl pamažu susiskleidžia. Jazminų krūmai Lietuvoje pražysta stebėtinai tiksliai: apie birželio 9 d., paprastai – su ne daugiau nei 4 dienų paklaida.

Pirmiausia išsklaidykime porą kalbinių nesusipratimų, susijusių su jazmino pavadinimu. Manoma, kad pavadinimas atėjęs iš Artimųjų Rytų, kadangi persiškai yasmin reiškia „Dievo dovana“. Vis dėlto lietuviškai žodis “jazminas“ paprastai reiškia išskirtinai darželinį jazminą arba dvi kitas jam labai artimas jazminų rūšis. Painiava prasideda, kai bandome šį pavadinimą išversti į anglų kalbą – mat anglų kalbos žodis jasmin reiškia ne lietuvišką darželinį jazminą, o kiek kitokį augalą – jazminaitį (šio žiedais dažnai aromatizuojama kiniška žalioji arbata; beje, jazminaičių krūmai, nors ir pasižymi panašiomis aromaterapinėmis ir medicininėmis savybėmis kaip jazminai, priklauso kitai augalų šeimai – alyvmediniams). Jei kada prireiktų, žinokite, kad darželinis jazminas angliškai vadinamas mock-orange.

Darželinis jazminas žydiJazminas į Lietuvą atvežtas seniai ir jau ilgai puošia lietuviškus parkus, darželius, sodybas ir net daugiabučių kiemus. Nors šis augalas atkeliavo iš šiltesnių kraštų ir mėgsta saulę, Lietuvoje lengvai susitaiko ir su pavėsiu. Dirvai taip pat nėra labai reiklus, nors idealiu atveju mėgsta puveningą, purų dirvožemį. Viena puikiausių jazmino, kaip kiemų ir miestų gyventojo, savybių yra jo atsparumas dulkėms ir užterštam orui. Jazminų krūmų užtvara gali veikti kaip puikiausias blokas tarp jūsų kiemo ir judrios gatvės ar dulkančio vieškelio – žydintis draugas nuo to nenudžius ir nenusibaigs.

Nuo seno jazminų aromaterapinės procedūros naudojamos daugybei psichologinių ir fiziologinių problemų spręsti. Jazminų eterinio aliejaus aromatas, o taip pat vonios ar kompresai su jo žiedais atpalaiduoja, naikina emocinę įtampą; ramina nervus, padeda nuo depresijos; padeda nusiteikti meilei ir seksualinių problemų sprendimui; fiziškai atpalaiduoja kūną; gerina miegą; palankiai veikia ginekologinių ligų gydymą ir netgi, sakoma, palengvina gimdymo eigą (gerbiamosios gimdyvės ir pribuvėjos, kvėpinkite patalpas jazminais – nežinia, kiek stipriai padės, bet tikrai nepakenks! Tiesa, jazmino gaminiai nerekomenduojami vartoti per pirmuosius keturis nėštumo mėnesius). Kinijoje jazminaičio žiedų nuoviru praplaunamos akys, iš jų pagamintas nuostabus sirupas vartojamas nuo kosulio. Avicena rašė, kad jazminai gerai padeda nuo nervų ligų ir rekomenduodavo jį naudoti kaip tonizuojančią priemonę seniems žmonėms, o moterims – nuo strazdanų (prausti veidą žiedų nuoviru).

Jazminų natos tradiciškai “skamba“ beveik visuose kvepaluose, kurie laikomis seksualiais ir viliojančiais. Be abejo, veiksmingiausia, jei šį aromatą suteikia ne kokie nors sintetiniai junginiai, o natūralus jazminų eterinis aliejus.

Prancūzija pagarsėjusi ne vien savo vynais, bet ir… jazminų sirupais, kurie paprastai gaminami iš jazminų žiedų ekstrakto. Jungtinėse Valstijose šis prancūziškas jazminų sirupas naudojamas gaminant jazminų paplotėlius, sklindžius bei taip visų pamėgtus zefyrus. Tikri konditerijos šedevrai, kvepiantys jazminais! Prisirinkus pintinaitę jazminų žiedų, įmanoma tokio sirupo išsivirti ir namie. Pamėginkite juo pagardintais skanėstais sugundyti savo atšalusią antrąją pusę (;

Raganų numylėtas Šatrijos kalnas

•21 birželio, 2015 • Parašykite komentarą

Visi žinome garsią lietuvių rašytoją slapyvardžiu Šatrijos Ragana. Vaikystėje ypač mėgau jos miniatiūrą “Vyšnios“, ir paslaptingą autorės vardą prisimindavau kaskart, kai su tėvais pro Šatrijos kalną vingiuojančiu keliu važiuodavome pas senelį. Spėliodavau, ar ji vis dar gyvena ant to kalno; ar vaikus krosny kepa, ar tik gražius apsakymus apie juos rašo.

Rašytoja Marija Pečkauskaitė, kuri ir slėpėsi po raganišku slapyvardžiu, ant šios įdomios kalvos ne tik nebegyvena, bet ir, drįstu spėti, niekad negyveno (na, nebent palapinę pasistatė kartelį). Užtat visos save gerbiančios Žemaitijos raganos, sakoma, nuo senų laikų čia susirenka švęsti trumpiausią metų naktį.

Ne vienas padavimas bando pateisinti keistą kalno pavadinimą. Įtikinamiausias jų svariai ir istoriškai pasakoja apie raganų puotą:

Labiausiai kalną yra pamėgusios raganos, nuo neatmenamų laikų čionai suskrendančios iš tolimiausių vietovių puikiai praleisti trumpiausios vasaros nakties. Jos kūrena ugnį, renka uogas ir neša jas seniui su alksnine nosimi, sėdinčiam prie Joninių laužo. Užlipusieji į Šatriją gali linksmintis ir šokti su raganiukėmis iki pirmųjų gaidžių. Gauna ir vyno išgerti, ir deimantiniame soste pasėdėti. Deja, gaidžiui pragydus, sostas virsta kelmu, puikios taurės – išpuvusiomis kaukolėmis, o apie gėrimą tose taurėse jau geriau nekalbėti… Beje, vieną kartą įsilinksminusios raganos neišgirdo, kaip pragydo gaidys. Patekėjus saulei, joms teko skubiai sprukti, tačiau viena nelaimėlė nerado savo šluotos. Ėmė ieškoti jos, garsiai šaukdama: „Kur mano šatra?“ Nuo to ir kilęs šio kalno pavadinimas…

Šatrijos kalnas iš paukščio skrydžioŠio pasakojimo mažiau įdomi variacija tokia: raganos kažkada apipylusios žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią. Taip atsiradęs kalnas, o po kiek laiko, bažnyčiai ėmus pūti, jo viršus įlinkęs. Kita pavadinimo kilmės versija bando įtikinti, kad Lietuvoje būta milžinų:

Kartą ėjęs milžinas, prisipylęs kišenes žemės, ir pavargęs. Tada jis atsigulęs pailsėti ir užmigęs, o pelės jo kišenes pragraužusios. Milžinas atsibudęs, pamatęs kad jo kišenės kiauros, labai supykęs ir sušukęs: ,,Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!“. Nuo to ir kilęs Šatrijos pavadinimas.

Ne mažiau nei raganoms Šatrijos kalnas vertingas ir archeologams. Žmonių čia esą apsigyventa ne vėliau nei 200m. pr.m.e.; apylinkės gausiai kasinėtos ir tyrinėtos, atrasta ir senovinių kapų. Tai, kad Šatrijos kalnas buvo viena svarbiausių pagonių šventviečių Lietuvoje, paliudija ne tik archeologiniai radiniai, bet ir faktas, kad nuo pačių ankstyviausių krikščionybės įvedimo laikų Žemaitijos vyskupai rezidavo netoli Šatrijos kalno esančiame Luokės kaime. Kodėl ne Telšiuose ar kitame, didesniame ir svarbesniame už Luokę Žemaitijos miestelyje? Matyt, todėl, kad teko pagonišką – taigi, pavojingą – vietą prižiūrėti ir netoli jos gyvenančias parapijos aveles ganyti, kad nebėgtų senųjų papročių pagerbti, šventosios ugnies pakūrenti.

Šiaip ar taip, ilgalaikėje perspektyvoje planas neišdegė, nes ir šiais laikais kasmet ant Šatrijos švenčiama Gabijos šventė: trečiąjį liepos šeštadienį pagoniškų tradicijų sekėjai susirenka ir degina amžinąją ugnį, kuri likusiai metų daliai perkeliama į Ryškėnų dvaro židinį, o kitą liepą vėl atvežama kūrenti ant kalno. Per Gabijos šventę galima šios amžinos, šventos ugnelės, prisidegus nuo laužo žvakę, skverną ar ką kita, parsinešti namo.

Alyvos

•1 birželio, 2015 • Parašykite komentarą

Bot. paprastoji alyva,   lot. Syringa vulgaris

Gentis: alyvmediniai

Naudojamos dalys: žiedai, lapai

Syringa vulgaris

Visi pažįstame gegužės-birželio mėnesiais žydintį svaigiai kvapų alyvos krūmą. Jis ne tik apkaišo mūsų pavasarinius prisiminimus gražiausiais akių ir nosies pojūčiais, bet ir turi gydomųjų savybių.

XIXa. alyvų ekstraktas (žinoma, ne grynas!) buvo veiksmingai naudojamas vejant parazitines kirmėles iš žmogaus organizmo. Tais laikais, lašinamas į kompresus, jis buvo ir viena veiksmingiausių priemonių karščiavimui sumažinti. Ir šiais laikais natūralioje medicinoje alyvų žiedai vis dar vertinami kaip stiprus antiseptikas, taip pat jie malšina skausmą, skatina prakaitavimą, varo šlapimą. Tam naudojami ne tik alyvų žiedai, bet ir pumpurai bei lapai, kuriuose yra eterinių aliejų, farnezolio ir sinigrino. Alyvų lapus galima dėti ant smilkinių, pakaušio srityje ir ant kaktos, jei skauda galvą. Jie vėsina ir malšina skausmą.

Alyvų žiedai užpilami alkoholiu, sandariai uždaromi ir paliekami tamsioje, vėsioje vietoje pastovėti mėnesį. Paskui šis antpilas naudojamas kompresams ir įtrynimams, sergant sąnarių ligomis, osteochondroze, artritu, reumatu, podagra.

Sveikatai taip pat naudingi alyvų nuovirai. Teigiama, kad alyvų žiedai mažina kraujo spaudimą. 8 – 10 alyvų žiedų (džiovintų arba šviežių) užpilti verdančiu vandeniu ir palikti per naktį. Rytą išgerti. Siekiant geriausių rezultatų, gerti kasdien vieną savaitę. Sergant inkstų ligomis, akmenlige galima pasidaryti tokį antpilą: 2 šaukštus džiovintų alyvų žiedų užpilti 240 ml verdančio vandens. Skystį padalinti į 3 – 4 lygias dalis ir išgerti per dieną. Gydymo trukmė – 15 dienų.

Alyvos yra antiseptikas, todėl jos gali pagreitinti negilių odos žaizdų, nudegimų gijimą. Pirmiausiai žaizdą reikia išvalyti, paskui uždėti švarų alyvos lapą ir aprišti steriliu tvarsčiu. Lapus keisti 3 – 5 kartus per dieną pirmąsias dvi dienas.

Alyvos ypač naudingos moterims – gali palengvinti menstruacijas. Liaudies medicinos žinovai pataria šaukštelį alyvų sėklų užpilti 240 ml vandens ir virti ant mažos ugnies apie 20 minučių. paskui nukošti ir gerti po 120 ml du kartus per dieną. Šį nuovirą rekomenduojama vartoti dvi savaites.

Nors istorija kaip reta paini, veikiausiai būtų tradiciška perpasakoti legendą, kuri suteikė visų gerai pažystamam(ir nuostabiai kvapniam!) alyvos krūmui jo lotynišką pavadinimą. Kaip dažnai esti su lotyniškais augalų pavadinimais, viskas prasidėjo nuo senovės Graikijos. Jaunasis miškų ir laukų dievas Panas kartą sutiko žavingą nimfą Syringą (žr. lotynišką alyvos pavadinimą), besikalbančią su aušros deive Eos. Tolesnė istorijos eiga labai primena liūdną Dafnės ir Apolono istoriją: (tikriausiai pagrįstai) išsigandusi, kad pernelyg susižavėjęs dievas ją išprievartaus, kaip ir kitas Antikos legendų veikėjas, Syringa, dar Panui kaip reikiant nespėjus jos užkalbinti, dėjo į kojas. Panas, žinoma – paskui, vis bandydamas numaldyti ir apraminti nimfą, kad spėtų jai tarti bent žodelį (tokia, matyt, buvo jo paties pasakojimo versija). Syringa nepasidavė – pasprukusi puolė į upę ir pasivertė tuščiavidurių meldų būriu. Panas nupjovė meldus (taip ir žinojau, kad jo ketinimai buvo smurtiniai!) ir iš jų pasigamino įžymiąją Pano dūdelę, lumzdelius (primenančią lietuviškus skudučius) – graikiškai pavadintą syrinks. Antikinėje Graikijoje – o ir vėliau – piemenys gamindavo šilpynes, dūdeles ir lumzdelius iš alyvų krūmo medienos. Esą, tokie skamba ypač gražiai.

balti alyvų žiedaiDaugumoje kultūrų alyvos kvapas (ir žiedai) siejami su atgimimu, pavasariu, meile, romantika. Viduržemio jūros baseino šalyse – ypač Kipre, Libane ir kt. Artimųjų Rytų šalyse) – alyvų žiedai asocijuojami su Velykomis (ir kitomis, pagoniškomis, pavasario šventėmis, mat žydi jų metu. Graikijoje, Balkanų šalyse jos laikomos romantiškiausiu meilės simboliu. Senovės keltų kultūroje alyvų aromatas buvo laikomas magišku, transformuojančiu; netgi manyta, kad šie žiedai ar jų eterinis aliejus galį perkelti uostantįj į mįslingą elfų, fėjų ir kitų gamtos dvasių karaliją. Šiuolaikinėje aromaterapijoje alyvų žiedų kvapas (dažniausiai CO2 ekstrakto forma) veiksmingai pasitelkiamas kovojant su nerimu, panikos priepuoliais ir kai kuriomis depresijos atmainomis. Peršasi išvada, kad kvapni alyvų žiedų puokštė (ypač violetinių ar rožinių) – būtent tai, ką pasimatymo metu norėtumėte padovanoti mylimajai ar pasimerkti kambaryje, pasikviesdamos į svečius mylimąjį: juk jų aromatas ne tik skatina nurimti ir atsipalaiduoti, bet ir žadina romantiškas mintis – netgi nukelia į kitą, magišką, plotmę (:

Pabaigai – perspėjimo žodis. Vaistinių ir aromatinių produktų su alyvų ekstraktu tuėtų vengti nėščiosios, taip pat kūdikį žindančios moterys. Alyvų ekstraktas yra stiprus alergenas, tad sudėtyje jo turintys parfumerijos ar namų švaros gaminiai netinka jautrios odos žmonėms.

Trikertė žvaginė

•20 balandžio, 2015 • Parašykite komentarą

Bot. trikertė žvaginė,  lot. Capsella bursa-pastoris

Šeima: Brassicaceae

Naudojamos dalys: žolė (visa antžeminė augalo dalis)

Vaistams žaliavą galima rinkti:  balandžio – rugsėjo mėn.

Trikertė žvaginė – 20-60 cm aukščio žolinis augalas, paprastai “įsikurti“ mėgstantis smėlėtose, žvyruotose dirvose. Žvaginių žiedai balti, neypatingo grožio ir neišsiskiriantys, bet atpažinsite juos iš nepaprastai panašaus į melisą kvapo ir iš dailių širdutės formos vaisių, išsidėsčiusių abipus stiebo. Keista, bet išvertus iš lotynų kalbos, žolelės pavadinimas reiškia “piemens krepšį“.Trikertę žvaginę pažinsite iš plokščių, žalių širdutės formos vaisių (atrodo kaip lapeliai abipus stiebelio)

Šis augalas vertingas dėl to, kad stabdo įvairaus pobūdžio vidinį ir išorinį kraujavimą:  iš plaučių, inkstų, šlapimo pūslės. Ypatingai jo poveikis naudingas moterims, gydant ginekologinio spektro susirgimus. Žvaginių arbata nepakeičiama nesiliaujant kraujavimui po gimdymo. Dar vienas šios žolelės ypatingas privalumas tas, kad jos vartojimas yra suderinamas ir su vaistais. Tiesa, jokiais atvejais žvaginės lašų ar nuoviro nerekomenduojama vartoti ilgiau kaip 20 dienų be pertraukos.

Trikertė žvaginė taip pat pasižymi ir šlapimą varančiu poveikiu. Liaudies medicinoje ji vartojama nuo viduriavimo, aukšto kraujospūdžio, gastrito, esant kepenų, šlapimo pūslės ir inkstų skausmams, sutrikus medžiagų apykaitai. Ant sumušimų, nedidelių odos pažeidimų dedami iš šviežios žvaginių žolės išspaustų sulčių kompresai. Nerekomenduojama vartoti nėštumo metu, sergant tromboze, esant padidėjusiam kraujo krešumui; visiškai netinka gydyti lėtiniams šlapimo pūslės uždegimams.

Žvaginės renkamos žydėjimo metu (gerai, kad žydi ilgai…). Kaip ir daugumą žolelių, geriausia jas nupjauti debesuotą, bet ne lietingą dieną ir džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje, paslėptas nuo tiesioginių saulės spindulių. Tinkamai paruošta žaliava – tai stiebai su lapais, žiedais ar nesubrendusiais vaisiais, kurie turi silpną savitą kvapą. Skonis pasižymi kartumu (nors ir ne tokiu stipriu, kaip pelyno).

Vaistinė trikertės žvaginės arbata ruošiama taip: 1,5 valg. šaukšto smulkintos žvaginių žolės užpilame stikline verdančio vandens, palaikome 30 min., nukošiam. Gerti po 1 valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną; geriausia – prieš valgį.

Senovės lietuvių magijoje ši žolelė vertinta kaip puiki apsaugos priemonė nuo žmonių pavydo, pavyduolių siunčiamos neigiamos energijos (žvaginė netgi vadinta “pavydžole“).

“Norint, kad žmogus būtų neapžavėtas, reikia gerti šio augalo arbatas kokią savaitę, kad pavydas, kuris griaužia kitą žmogų dėl tavęs, nueitų ir nepakenktų.“ — žolininkas Virgilijus Skirkevičius.

Įvairiuose Lietuvos regionuose ir įvairiais laikais ši žolelė vadinta: keridžolė, pavydžolė, badakruopė, maišelauninkas, maišelninkas, piemens tarbelė, pojudrė, trikertė sūrmaišė, žvagilis, žvaginis, žvaginiai, žvagutis, žvagučiai.

 

Įžymiausios burtų knygos

•25 kovo, 2015 • 2 Komentaras

Terminas “grimuarija“ (pranc. grimoire) galėtų būti verčiamas kaip “burtų knyga“ ar “magijos vadovėlis“. Nors knygos, kuriose pateikiamos magiškų ritualų, gėralų ir pan. instrukcijos, toli gražu nėra išskirtinai Vakarų kultūroms būdingas reiškinys (veikiau priešingai), žodis “grimuarija“ paprastai vartojamas apibūdinti būtent Europoje naudotas burtų knygas. Taip pat paprastai pavadinimas “grimuarija“ taikomas veikalams, kurie buvo populiarūs nuo pat ankstyviausiųjų viduramžių iki XIXa. pirmosios pusės (tiesa, pirmasis “leidinys“, kurį iš bėdos būtų galima pavadinti grimuarija, archeologų buvo rastas buvusios Mezopotamijos teritorijoje, išraižytas dantiraščiu ant molinių lentelių, bet apie tai plačiau galite paskaityti straipsnyje apie grimuarijų istoriją). Net ir tais retais atvejais, kai žinomas tikslus konkretaus veikalo parašymo ir/ar išleidimo laikotarpis, grimuarijų autorystė paprastai mažų mažiausiai abejotina (ne viena grimuarija priskiriama dviems ar daugiau autorių, arba skirtingais amžiais išleidžiama skirtingais pavadinimais), o dažnai ir visiškai apgaubta anonimiškumo ar pseudoistorinių pasakojimų, legendų.

Kas rašoma grimuarijose? Patys įvairiausi dalykai: magiškų eliksyrų receptai ir gydomąjį ar kitokį poveikį turinčių žolelių aprašai, įvairiausio pobūdžio ritualų – nuo paprasčiausių liaudies burtų iki sudėtingiausių okultistinių – aprašymai, astralinių, mitologinių būtybių, angelų, dvasių, demonų ir dar balažin kokių tikrų ir menamų padarų “bestiarijai“ ir hierarchijos, teologinės ir filosofinės idėjos, patarimai ir prietarai, kaip galima ką nors prakeikti ar užkerėti, maldos ir ritualinės giesmės, magiškų simbolių paveikslėliai ir jų paaiškinimai, sapnų aiškinimai, alegoriniai pasakojimai, kurių funkcijos ir reikšmės tiesiog neįmanoma vienareikšmiškai interpretuoti; ateities pranašystės, apokrifiniai šventųjų raštų aiškinimai, gamtinių ir antgamtinių reiškinių dėsniai, instrukcijos, kaip pasigaminti talismaną, amuletą, vienokį ar kitokį magišką įrankį; slaptiraščiai, šifrai ir kitos slaptųjų draugijų kodavimo sistemos. Ir dar daugybė dalykų, kurių šiuolaikinio žmogaus vaizduotė neišneša.

Vėliausias archeologams žinomas "Honorijaus knygos" egzempliorius, priklausęs Džonui Di.

Knygų skaitomumo statistikos ir bestselerių sąrašų, deja, senovėje nebuvo (arba neišliko, cha), tad bet koks bandymas tiksliai įvardyti populiariausią visų laikų grimuariją nebus objektyvus. Bet vis dėlto galime aptarti kelias iš įžymiausiųjų – tokių įžymių, kad informacija apie jų naudojimo atvejus ir paplitimą pasiekė net mūsų laikus.

Picatrix

Tai XIa. arabų kraštuose sukurtas veikalas, tad šiuo pavadinimu jis pagarsėjęs tik vakaruose (originalo kalba vadinasi Ghâyat al-Hakîm fi’l-sihr). Picatrix laikoma išsamiausia ir suprantamiausia grimuarija. Būtent šis veikalas greičiausiai tapo prototipu bevardės “burtų knygos“, sutinkamos pasakose, filmuose ir filmukuose, romanuose bei komiksuose. Jis kupinas naudingų patarimų ir kažko, ką galima būtų paavdinti “praktiškais užkeikimais kiekvienai dienai“, pavyzdžiui, kaip išgydyti skorpionPicatrixo įgėlimą, kaip magiškai pabėgti iš kalėjimo, kaip pritraukti kito žmogaus meilę ar “nunuodyti žvilgsniu ar veiksmu“. Įdomu tai, kad Picatrix pasižymi stipriu helenizmu, nors buvo parašyta arabų kalifate. Tai verčia manyti, jog ši grimuarija yra rinkinys iš įvairių senovės graikų raštų apie magiją, o galbūt dar senesnės, antikinės, grimuarijos vertimas (sykiu ir adaptacija viduramžių visuomenei). Burtažodžių, užkalbėjimų ir užkeikimų teksto funkciją joje dažnai atlieka senovės graikų maldos, nors XIa. grimuarijoje tai pristatoma kaip astrologinė magija, “kreipimasis į žvaigždes“. Ritualų metu kartojamos maldos Saturnui, Marsui ir kitiems dangaus kūnams buvo iš naujo atrastos ir suvešėjo šiuolaikinėje wicca magijos tradicijoje.

Tiksli Picatrix autorystė nėra nustatyta, nors tradiciškai ji būdavo priskiriama matematikui ir astrologui Maslama al-Majriti (?-1008m.) arba įžymiam talismanų kūrėjui Qasim al-Qurtubi (datos nežinomos). Platesnei, ne vien magiškai intelektualinei istorijai šis veikalas reiškmingas tuo, kad skatino praktikuotojus eksperimentuoti, praktiškai ieškant geriausio metodo ir sprendimo. Hebrajiškas vertimas netgi dar tiksliau apibrėžia vėliau mokslinę tapusią veiklos formulę, siūlydamas išsikelti hipotezę (apie kokių nors substancijų ar kerų veikimą), tuomet ją praktiškai patikrinti ir taip patvirtinti arba atmesti.

“Raudonasis drakonas“

Ši knyga yra tikra lengenda. Visa, kas su ja susiję – legendiška, pradedant jos atradimo aplinkybėmis (esą ji 1750 m. rasta Saliamono kape ir jos originalas parašytas bibline aramėjų kalba), baigiant gandais, apipynusiais pačią knygą (jos esą neįmanoma sudeginti, nes ji atspari ugniai) ir jos skaitytojus (jiems neva pasirodąs pats Liuciferis ir siūląs visokius sandorius). Ne veltui leidinys cirkuliavo prisidengęs net keliais grandioziškais pavadinimais – Grand Grimoire, Le Veritable Dragon Rouge (“TIkrasis Raudonasis drakonas“) ir kt.

Iš tiesų tai net ne viena, o kelios burtų knygos, po XVIIIa. prasidėjusio pigių spausdintinių grimuarijų bumo sudėtos į vieną ir velnioniškai išpopuliarėjusios XIXa. Paprastai “Raudonąjam drakonui“ priskiriamos keturių senesnių grimuarijų naujai išleistos versijos (žymiausia iš panaudotų grimuarijų – “Saliamono raktasLe Veritable Dragon Rouge“, kurios autorystė klaidingai priskiriama karaliui Saliamonui, nors jos tekstas pirmąkart užrašytas XIV-XVa.; kitas įžymus tomas – “Honorijaus knyga“, jo tekstas, manoma, sukurtas XIIIa. ir jame daugiausia aprašomi angelai bei jų iššaukimo ritualai, taip pat viduramžių demonologija). “Drakonas“ apgaubtas tamsia šlove kaip tinkamiausias vadovėlis norintiems iššaukti Velnią ar jam tarnaujančius demonus. “Raudonasis drakonas“ paplito ir išgarsėjo kur kas plačiau, nei kada nors buvo paplitusi kuri nors iš senųjų grimuarijų, pagal kurias jis parašytas. Net šiais laikais šis leidinys vis dar populiarus ir naudojamas buvusiose Prancūzijos kolonijose Karibuose.