Dar apie smilkymą

•liepos 9, 2015 • Parašyti komentarą

Niekados ligi šiol šiame tinklaraštyje nebuvo įrašo, kurį sukurčiau tik tam, kad pasidalinčiau nuoroda į kažkieno kito straipsnį, bet šis rašinys apie moksliškai pagrįstą ritualinio žolelių smilkymo poveikį aplinkai ir sveikatai yra TIKRAI GERAS.

Apie sakų bei eterinių aliejų pagrindu kuriamus rytietiško tipo smilkalus esu rašiusi ir anksčiau. Tąkart tik užsiminiau apie smilkomąsias žoeleles:

Smilkalai būna įvairaus pavidalo. Populiariausi – lazdelės ar nedidelio kūgio formos, kiek mažiau žinomi – žoliniai smilkalai, deginami smilkalų induose ar tiesiog karščiui atspariuose dubenyse (pastarųjų kvapas gali būti anaiptol nepatrauklus, labai intensyvus, bet energetiškai stiprus ir naudingesnis už  kitas smilkalų formas). Kaip ir visos priemonės, kurias naudojame magijoje, smilkalai veiksmingiausi tada, kai juos pasigaminame patys.

Metas išsamiau pakalbėti apie šį kur kas mums, Baltijos krašto gyventojams, artimesnį – o taip pat ir kainos prasme prieinamesnį – ritualinio bei gydomojo smilkymo būdą.Ritualinis smilkymas (angl. smudging)

Straipsnyje vartojamas angliškas žodis smilkymo procesui įvardyi, smudging, kilęs nuo veiksmažadžio, įprastai reiškiančio “ištepti”, “užtepti”, “išterlioti” ir panašiai. Kalbant apie ritualus, gydymą ir magiją šis žodis reiškia “apsmilkyti”, “išvalyti atmosferą”. Procesas atliekamas į kietą šluotelę ar kuokštą surišus ir smilkant pluoštą vaistinių žolelių ar šakelių (šis ryšuliukas atitinkamai vadinamas smudge stick). Visa tai skamba labai indėniškai-šamaniškai, bet iš tiesų smilkymo ritualai (tiesa, jų forma gali skirtis, dažnai juose “dalyvauja” kitokie smilkymo įrankiai nei smudge stick) yra universalūs ir kiekvienoje kultūroje galime jų (ar jų pėdsakų praeities tradicijose) aptikti. Žolelės smilkytos (o šiais laikais ir vėl smilkomos!) ir baltų religiniuose bei sveikatos ritualuose. Puslapyje http://www.baltai.lt taip rašoma apie lietuviškus tradicinius smilkalus ir jų panaudojimą magijoje:

Etimologiniu požiūriu dūmas yra ugnies ir vandens sąvarta. Smilkoma ant žarijų, ugniai perėjus visas gimimo fazes – karšta, sodri energija persikeičia į kvapnų dūmą, kuris subtiliai skleidžiasi (tuo ryškiai skirdamasis nuo sintetinių kvapų) ir tarytum perkeičia erdvės kokybę.

Plačiau apie Lietuvoje smilkomas įvairias žoleles ir jų poveikį (o taip pat jų pranašumus prieš importinius smilkalus) skaitykite šiame straipsnyje.

Tokių tradicinių rankų darbo smilkalų jau vėl galima įsigyi Lietuvoje - valio atgaivintoms tradicijoms

Tokių tradicinių rankų darbo smilkalų jau vėl galima įsigyi Lietuvoje – valio atgaivintoms tradicijoms

Tiek indėnų genčių naudojamų (o dabar ir tarp šiuolaikinių vakariečių išpopuliarėjusių) smudge sticks pagrindiniai ingredientai neretai būna šalavijo lapai ir kedro bei kadagio mediena. Spėkite, ką smilkė senovės lietuviai? Ogi tą patį – šalavijus ir kadagius. Be abejo, kedrų gausa mūsų aplinka nepasižymi, tačiau smilkalų ritualuose, priklausomai nuo jų tikslo, dalyvaudavo ir kvapnumu bei antibakterinėmis savybėmis pagarsėjęs pelynas, ir depresijai galingai pasipriešinanti jonažolė, ir ajerai, ir dar daug vietinių žolelių. Anot žolininkės Mijos Ubartienės, žaliava smilkalams renkama vasaros mėnesiais, o rugpjūčio gale ir rugsėji gaminami smilkalai. Taip pat ji pasakoja, kaip cheminių vaistų vengiančiai jos šeimai orą valančių žolelių smilkymas padeda apsisaugoti žiemą, gripo epidemijų ir masinio peršalimo laikotarpiais.

Ruošiantis gaminti kietuosius smilkalus, sudėtines dalis reikia gerai susmulkinti. Tam tinka grūstuvė ar kavos malūnėlis. (Elektrinė kavamalė tinka smulkinti toli gražu ne visoms medžiagoms – pavyzdžiui, sakai gali sugadinti malūnėlio sraigtelius. Be to, malant ingredientus elektra varomais prietaisais, viduje susitelkia gana didelis karštis, kuris „užmuša“ kvapiąsias ingredientų savybes.) Prieš smulkinant sakus reikėtų palaikyti šaldiklyje 1-4 valandas, tada jie lengviau „pasiduoda“. Medieną sumalti yra sunkiausia. Tam gali prireikti ir stipresnių įrankių. Susmulkinus visus ingredientus, galima pradėti gaminti smilkalų mišinį. Derėtų atsiminti, kad, norint išgauti sodrų kvapą, negalima maišyti daugiau nei trijų medžiagų. Geriausiai tinka tokie deriniai: 1 medienos dalis ir 2 rūšys žolelių ar sakų, 1 sakų dalis ir 1 vienos rūšies žolelių. Kad kvapas būtų ryškesnis, mišinį patariama palaikyti porą savaičių moliniame inde ar natūralaus audinio maišelyje. Kitas, paprastesnis būdas – pavėsyje (jokiu būdu ne tiesioginiuose saulės spinduliuose!), gerai vėdinamoje patalpoje, susidžiovinti prisirinktų smilkalams tinkamų žolelių (Siūlau nuorodą į dar vieną žolininkės straipsnį apie lietuviškus smilkalus ir skirtingus jiems tinkamus ingredientus)  – svarbu, kad neperdžiūtų! palikite nors truputį drėgmės – ir surišti jas į smudge stick tipo šluotelę (žr. nuotrauką straipsnio viršuje); tik nenaudokite sintetinio pluošto siūlo ar virvelės.

Pastovėjusį smilkalų mišinį reikia sudėti į smilkyklę ar kitą karščiui atsparų indą, padegti ir, jam įsidegus, užgesinti; paliki, kad smilktų. Tiesiogiai įkvėpti kylančių dūmų nerekomenduojama – leiskite jiems kurį laiką sklaidytis kambaryje. Su kiekiu persistengti irgi nerekomenduojama, nebent norite iš pagrindų išdezinfekuoti patalpas – tokiu atveju pirma gerai išvėdinkite kambarį, tuomet palikite jame smilkyklę ir patys išeikite. Gausiai pasmilkę, galite vėl šiek tiek pravėdinti. Svarbu, kad prismilkytas kambarys bent kokią valandžiukę ar pusvalandį pastovėtų tuščias, be galimai bakterijas ar virusus iškvepiančių gyventojų.

Vasara dar net neįpusėjo, laiko yra – linkiu patiems prisirinkti žolelių ir išbandyti jų smilkomąjį poveikį. Sėkmės.

Ožrožė

•birželio 26, 2015 • Parašyti komentarą

Bot. siauralapis gaurometis, lot.  Epilobium angustifolium, angl. fireweed

Šeima: Onagraceae (nakvišinių)

Naudojamos dalys: žiedai, lapai, šaknys

Gauromečio violetiškai rausvas žiedelis daugumai mūsų matytas (dažniausiai miško proskynose) ir gerai pažįstamas – galbūt tik pavadinimo iki šiol nežinojote. Lietuvoje, tiesa, jis dažnai vadinamas ožrože arba ožkarože, o gauromečiu “pakrikštytas” todėl, kad kartu su sėklomis išaugina ir ilgus “plaukus”, kuriuos vėjas išnešioja po laukus ir miškus (su jais kartu kilometrų kilometrus nuskrieja ir sėklos). Užtat ir sakoma: „gaurus meta“… Šis žolinis augalas (paprastai užaugąs iki 1,5 m aukščio) auga tik Šiaurės pusrutulyje. Kuo toliau į Šiaurę, tuo gausiau. Lietuva – kone piečiausia jo natūrali augimvietė. Tiesa, gauromečių galima rasti ir Alpėse, tačiau ten jie auga tik ne mažesniame kaip 2000 metrų aukštyje virš jūros lygio. Ši naudinga gėlelė žydi nuo liepos iki rugsėjo mėnesio.

Ožkarožės (arba gauromečiai) pievoje

Prieš pradėdama vardyti nepabaigiamas ir įstabias gauromečio vaistines ir maistines savybes, sustiprinsiu įspūdį perpasakodama sakmę apie jo atsiradimą:

Seniai seniai už nuodėmes dievai žmonėms pasiuntė baisių ligų. Jų negalėjo išgydyti net žyniai. Žmonės meldė pasigailėti, bet dievai buvo akli ir kurti. Žmonių maldas išgirdo vienintelė nakties deivė Lada. Sidabrinėje laivėje ji atplaukė per naktinį dangų ir pasėjo žemėje vaistinių augalų sėklų. Anksti ryte pirmasis išsiskleidė gauromečio žiedas. Ir dabar siauralapis gaurometis daugiau nakties nei dienos augalas – nakčiai jis nesukleidžia žiedų, – laukia naktinių drugelių, kad šie sušoktų meilės šokį.

Titulų ir nuopelnų vardijimą pradėkime nuo to, kad vadinamojoje ožkarožėje yra medžiagų, kurios kelia nuotaiką ir praskaidrina protą, tačiau, priešingai nei kofeinas ir kt. santinai, nesukelia dirglumo ir nealina mūsų sveikatos, tad jos arbata yra geriausias įmanomas pakaitalas kavai (o taip pat stiprioms juodoms ar žalioms arbatoms) darbų/mokslo įkarštyje.

Surinktas vos pradėjęs krauti žiedus, siauralapis gaurometis turi daugiausia stiprinančių, raminančių nervų sistemą savybių, malšina nerimą. Iš esmės tokia gauromečio arbata veikia subalansuojančiai: nusiminusiems pakelia nuotaiką ir suteikia energijos, o sudirgusius ramina, atpalaiduoja, bet ir padeda susitelkti. Išsekusiems įvairūs gauromečio preparatai padės atgauti jėgas, puikiai pasitarnaus apsinuodijus alkoholiu (valo kraują nuo toksinų). Maža to, šio augalo arbata dar ir padės sumažinti skrandžio rūgštingumą, gastroezofaginio refliukso simptomus, rėmenį (ypač tais atvejais, kai skrandžio negalavimai sukelti streso).

Gaurometis puikiai tinka ir imunitetui stiprinti (tad nepamirškite jo gydydamiesi nuo peršalimo!), mažakraujystei gydyti, nes turi daug kraują stiprinančių mikroelementų. Jo arbatos, nuovirai ir kt. rekomenduojami ir šalinant inkstų akmenis, gydant šlapimo sistemos susirgimus. Ypač naudinga gerti vyrams prostatos ligų profilaktikai ir jau sergant šiomis ligomis. Sakoma, kad gaurometis netgi didina lytinę potenciją. Pabaikime gauromečio nuopelnų tiradą įspūdinga nata: ši žolelė liaupsinama kaip nuostabus profilaktikos nuo vėžinių susirgimų įrankis.

Liaudies medicinoje laikoma, kad burnos skalavimas gauromečio arbata (arba jo lapelių kramtymas) apsaugo nuo dantų ėduonies, o natūralioje medicinoje vertinamos plaukų šaknis stiprinančios šio augalo savybės.

Puikių patarimų, kaip pasigaminti gydomųjų ožrožės preparatų (nuovirų, tyrių ir kt.), o taip pat – kiap taisyklingai ruošti šių žolelių arbatą, rasite šiame puslapyje.

Ožrožė (gaurometis) – ne tik vaistams, bet ir maistui puikiai tinkamas augalas. Šviežiai prasiskleidę lapeliai, jaunos šaknys ir jauni šio augalo stiebeliai puikiai tinka salotoms – vitamino C juose maždaug 10 kartų gausiau nei citrinoje. Seniau Rusijoje gauromečio šaknis išdžiovindavo, po to maldavo ir naudodavo kaip miltus blynams, duonai kepti.  Tiesą sakant, Rusijoje ši žolelė – tiek kaip maistas, tiek kaip vaistas – buvo tokia svarbi, kad buvo pavadinta kažkurio caro Ivano vardu (“Ivano arbata”). Antrojo Pasaulinio karo metu gaurometis buvo pagrindinis Leningrado (Sankt Peterburgo) gynėjų maistas. Netgi sklando istorinis gandas, kad vokiečiai prieš puldami Rusiją pirmiausia buvo nurodę sunaikinti ne ką kita, kaip gauromečio plantacijas bei laboratorijas, kuriose buvo gaminami augalo ekstraktai. Gauromečio Mat gaurometis itin padeda nervų sistemai sudėtingomis, pvz., karo, sąlygomis.

Įdomu. Ožkarožė turi ir dar daugiau – visai nevalgomų – panaudojimo būdų. Iš gauromečio stiebų galima gauti pluoštą, tinkamą virvėms vyti bei maišinei medžiagai austi (šios ožrožės savybės puikiai būdavo pritaikomos senovės Austrijoje ir kituose Alpių regionuose). Svajojate apie veganišką alternatyvą žąsies pūkų patalams? Gauromečio “gaurais” kimšti čiužiniai, pagalvės – nuostabaus minkštumo, o dėl aromaterapinio poveikio juose sapnuojasi nuostabūs sapnai, labai gerai išsimiegama.

Ožkarožę labai vertina ir bitininkai.

Tinkamiausia sriuba pietums prieš nemalonų pokalbį

•birželio 24, 2015 • Parašyti komentarą

Ši vitaminų ir mineralų kupina sriuba ne tik nuramins sudirgusį skrandį ir padės atsigauti po ligų, bet ir suteiks drąsos, padės nuvyti melancholiją. Būtent tokios – raminančios virškinamąjį traktą, gydančios depresiją ir suteikiančios narsos – savybės Agurklių sriuba - ir fizinei sveikatai, ir gerai nuotaikaipriskiriamos šauniąjai agurklei. Ką jau kalbėti apie visų kitų žalumynų (dilgėlių, rūgštynių) naudą sveikatai. Pavadinime ši sriubytė įvardyta kaip „tinkamiausia prieš nemalonų (sunkų, drąsos reikalaujantį, svarbų…) pokalbį“, bet iš tiesų ji tiks ir prieš egzaminą, ir pirmą kartą einant į naują darbą ar ryžtantis vizitui pas dantų gydytoją, kurio bijote, o galbūt pageidausite tokio niūrumą nuvejančio valgio po apsilankymo ligoninėje pas sergančią senelę…

Reikės: 

1/2 litro sultinio     10 g žirnių    1 morkos     15 g dilgėlių     10 g rūgštynių lapų     kuokšto svogūnų laiškų     2 bulvių     80 g agurklės     žiupsnio druskos

Į sultinį įdėti bulvių, žalių žirnelių, morkų, dilgėlių, rūgštynių, svogūnų laiškų ir viską išvirti, paskui įdėti smulkiai supjaustytų jaunų agurklės lapų, pasūdyti ir pavirti dar 5 minutes. Patiekti siūlau su paskrudintos ruginės duonos riekele. Sriubą galima sutrinti elektriniu trintuvu ir patiekti kreminiu pavidalu (tokiu atveju siūlau šliukštelėti į ją iš šaukšą sojų ar avižų grietinėlės), bet skanu valgyti ir netrintą, kaip skaidrų sultinį su daug plaukiojančių žalumynų.

Agurklė

•birželio 24, 2015 • Parašyti komentarą

Bot. Vaistinė agurklė,  lot. Borago officinalis

Šeima: Boraginaceae (agurklinių)

Naudojamos dalys: žiedai, sėklos, rečiau – lapai

Ši žolelė žydi birželio-liepos mėn. Agurklę atpažinsite iš mėlynų žvaigždutės formos žiedelių ir plaukuotų stiebų. Ši dažnaAgurklės žydi biržėlio-liepos mėn. darelių gyventoja turi daug medaus, tad mielai lankoma bitučių; be to, iš jos žiedų gaunami žali dažai, o šaknyse yra alkanino, kuris nudažo vilną raudona spalva.

Vaistams žiedai, stiebai ir lapai renkami žydėjimo metu ir džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje. Agurklės aliejus,gaunamas iš augalo sėklų, yra vienas geriausių gama-linoleninės rūgšties šaltinių (jos turi iki 24 %), todėl naudojamas medicinos tikslais.Kai kurie tyrimai rodo, kad šis aliejus yra efektyvus reumatizmo atvejais. Kaip vaistiniai augalai agurklės lapai Europos medicinos istorijoje figūruoja labai seniai. Viduramžiais vyne išmirkytų lapų ir žiedų gėrimas buvo naudojamas melancholijai išblaškyti (šių laikų medicino terminais tariant – depresijai gydyti). Romėnai vaistinės agurklės lapų ir žiedų prieš mūšį kariams įberdavo į vyną, kad šie būtų drąsesni (gal verta išmėginti prieš egzaminus ar pokalbį dėl darbo?..). Antžeminė dalis naudota kaip diuretinė priemonė, gerina medžiagų apykaitą. Lapų ir žiedų arbata siūloma kaip preparatas reumatizmo, bronchito bei peršalimo simptomams palengvinti (gleivingosios agurklės medžiagos lengvina atsikosėjimą).

Dėl agurklėje esančių gleivių ją galima vartoti kaip minkštinantį bei aptraukiantį vaistą (pvz. sudirgus virškinamąjam traktui ar odai raminti). Antpilas padeda nuo funkcinių nervų ligų, širdies neurozių, reumatinių, podagros ir kitų raumenų bei sąnarių skausmų. Gaminamas sausų žiedų antpilas (t,.y. žolelės užpilamos alkoholiu tūrio santykiu 1:20), geriamas 3-4 kartus per dieną po 1/3-1/4 stiklinės. Nuo pabrinkimų, inkstų uždegimų, reumatinių skausmų rekomenduojamas antpilas, kuriam imama 10 g žolės su žiedais (2 valgomieji šaukštai) ir užpilama stikline verdančio vandens. Laikoma 5 val. sandariai uždengtame inde, perkošiama, geriama kelias dienas po valgomą šaukštą 5-6 kartus per dieną.

Dermatologijoje agurklės turintys preparatai naudojami atopinio dermatito, psoriazės atvejais bei odos drėgmės balansui palaikyti. Odos balinimui, dėmių naikinimui tinka šviežios agurklės sultys.

Agurklė ne tik dailiai mėlynai žydėdama pagyvina prieskonių darželio estetiką; jos žiedai puikiai tinka salotoms ir troškiniams gardinti. (Norėdami pasisemti kulinarinio įkvėpimo, užmeskite akį į šiuos nuostabius pomidorų salotų bei Vasarvidžio salotų receptus). Daugiau apie agurklę vaistams ir maistui, o taip pat apie tai, kaip geriausia ją auginti – šiame straipsnelyje.Angliškai agurklė vadinama

Įdomu: Nors dabar agurklė parduodama tik kaip vaistažolinis preparatas, anksčiau ji buvo oficialus vaistas Vokietijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Venesueloje ir Meksikoje.

Perspėjimas: 

  • Agurklės preparatų nepatariama vartoti nėščiosioms ir maitinančioms motinoms.
  • Agurklės nereikėtų vartoti sergantiesiems kepenų ligomis, dėl potencialaus augale esančių toksiškų alkaloidų poveikio.
  • Agurklės nereikėtų vartoti sergantiesiems epilepsija, šizofrenija ir besigydantiems fenotiazino grupės preparatais.

Jazminai

•birželio 24, 2015 • Parašyti komentarą

Bot. darželinis jazminas,  lot. Philadelphus coronarius

Šeima: hortenzijinių

Naudojamos dalys:  žiedai

Kas ten žydi, kas ten kvepia už kampo, tamsoje? Visiems vasaros mylėtojams pažįstamas ir artimas jazmino krūmas baltais žiedeliais! Šis paslaptingas augalas tuo magiškesnis, kad pilnai išskleidžia žiedus ir savo aromatą skleidžia tik tamsoje, o visiškai įsidienojus jo žiedų taurelės vėl pamažu susiskleidžia. Jazminų krūmai Lietuvoje pražysta stebėtinai tiksliai: apie birželio 9 d., paprastai – su ne daugiau nei 4 dienų paklaida.

Pirmiausia išsklaidykime porą kalbinių nesusipratimų, susijusių su jazmino pavadinimu. Manoma, kad pavadinimas atėjęs iš Artimųjų Rytų, kadangi persiškai yasmin reiškia „Dievo dovana“. Vis dėlto lietuviškai žodis “jazminas” paprastai reiškia išskirtinai darželinį jazminą arba dvi kitas jam labai artimas jazminų rūšis. Painiava prasideda, kai bandome šį pavadinimą išversti į anglų kalbą – mat anglų kalbos žodis jasmin reiškia ne lietuvišką darželinį jazminą, o kiek kitokį augalą – jazminaitį (šio žiedais dažnai aromatizuojama kiniška žalioji arbata; beje, jazminaičių krūmai, nors ir pasižymi panašiomis aromaterapinėmis ir medicininėmis savybėmis kaip jazminai, priklauso kitai augalų šeimai – alyvmediniams). Jei kada prireiktų, žinokite, kad darželinis jazminas angliškai vadinamas mock-orange.

Darželinis jazminas žydiJazminas į Lietuvą atvežtas seniai ir jau ilgai puošia lietuviškus parkus, darželius, sodybas ir net daugiabučių kiemas. Nors šis augalas atkeliavo iš šiltesnių kraštų ir mėgsta saulę, Lietuvoje lengvai susitaiko ir su pavėsiu. Dirvai taip pat nėra labai reiklus, nors idealiu atveju mėgsta puveningą, purų dirvožemį. Viena puikiausių jazmino, kaip kiemų ir miestų gyventojo, savybių yra jo atsparumas dulkėms ir užterštam orui. Jazminų krūmų užtvara gali veikti kaip puikiausias blokas tarp jūsų kiemo ir judrios gatvės ar dulkančio vieškelio – žydintis draugas nuo to nenudžius ir nenusibaigs.

Nuo seno jazminų aromaterapinės procedūros naudojamos daugybei psichologinių ir fiziologinių problemų spręsti. Jazminų eterinio aliejaus aromatas, o taip pat vonios ar kompresai su jo žiedais atpalaiduoja, naikina emocinę įtampą; ramina nervus, padeda nuo depresijos; padeda nusiteikti meilei ir seksualinių problemų sprendimui; fiziškai atpalaiduoja kūną; gerina miegą; palankiai veikia ginekologinių ligų gydymą ir netgi, sakoma, palengvina gimdymo eigą (gerbiamosios gimdyvės ir pribuvėjos, kvėpinkite patalpas jazminais – nežinia, kiek stipriai padės, bet tikrai nepakenks! Tiesa, jazmino gaminiai nerekomenduojami vartoti per pirmuosius keturis nėštumo mėnesius). Kinijoje jazminaičio žiedų nuoviru praplaunamos akys, iš jų pagamintas nuostabus sirupas vartojamas nuo kosulio. Avicena rašė, kad jazminai gerai padeda nuo nervų ligų ir rekomenduodavo jį naudoti kaip tonizuojančią priemonę seniems žmonėms, o moterims – nuo strazdanų (prausti veidą žiedų nuoviru).

Jazminų natos tradiciškai “skamba” beveik visuose kvepaluose, kurie laikomis seksualiais ir viliojančiais. Be abejo, veiksmingiausia, jei šį aromatą suteikia ne kokie nors sintetiniai junginiai, o natūralus jazminų eterinis aliejus.

Prancūzija pagarsėjusi ne vien savo vynais, bet ir… jazminų sirupais, kurie paprastai gaminami iš jazminų žiedų ekstrakto. Jungtinėse Valstijose šis prancūziškas jazminų sirupas naudojamas gaminant jazminų paplotėlius, sklindžius bei taip visų pamėgtus zefyrus. Tikri konditerijos šedevrai, kvepiantys jazminais! Prisirinkus pintinaitę jazminų žiedų, įmanoma tokio sirupo išsivirti ir namie. Pamėginkite juo pagardintais skanėstais sugundyti savo atšalusią antrąją pusę (;

Raganų numylėtas Šatrijos kalnas

•birželio 21, 2015 • Parašyti komentarą

Visi žinome garsią lietuvių rašytoją slapyvardžiu Šatrijos Ragana. Vaikystėje ypač mėgau jos miniatiūrą “Vyšnios“, ir paslaptingą autorės vardą prisimindavau kaskart, kai su tėvais pro Šatrijos kalną vingiuojančiu keliu važiuodavome pas senelį. Spėliodavau, ar ji vis dar gyvena ant to kalno; ar vaikus krosny kepa, ar tik gražius apsakymus apie juos rašo.

Rašytoja Marija Pečkauskaitė, kuri ir slėpėsi po raganišku slapyvardžiu, ant šios įdomios kalvos ne tik nebegyvena, bet ir, drįstu spėti, niekad negyveno (na, nebent palapinę pasistatė kartelį). Užtat visos save gerbiančios Žemaitijos raganos, sakoma, nuo senų laikų čia susirenka švęsti trumpiausią metų naktį.

Ne vienas padavimas bando pateisinti keistą kalno pavadinimą. Įtikinamiausias jų svariai ir istoriškai pasakoja apie raganų puotą:

Labiausiai kalną yra pamėgusios raganos, nuo neatmenamų laikų čionai suskrendančios iš tolimiausių vietovių puikiai praleisti trumpiausios vasaros nakties. Jos kūrena ugnį, renka uogas ir neša jas seniui su alksnine nosimi, sėdinčiam prie Joninių laužo. Užlipusieji į Šatriją gali linksmintis ir šokti su raganiukėmis iki pirmųjų gaidžių. Gauna ir vyno išgerti, ir deimantiniame soste pasėdėti. Deja, gaidžiui pragydus, sostas virsta kelmu, puikios taurės – išpuvusiomis kaukolėmis, o apie gėrimą tose taurėse jau geriau nekalbėti… Beje, vieną kartą įsilinksminusios raganos neišgirdo, kaip pragydo gaidys. Patekėjus saulei, joms teko skubiai sprukti, tačiau viena nelaimėlė nerado savo šluotos. Ėmė ieškoti jos, garsiai šaukdama: „Kur mano šatra?“ Nuo to ir kilęs šio kalno pavadinimas…

Šatrijos kalnas iš paukščio skrydžioŠio pasakojimo mažiau įdomi variacija tokia: raganos kažkada apipylusios žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią. Taip atsiradęs kalnas, o po kiek laiko, bažnyčiai ėmus pūti, jo viršus įlinkęs. Kita pavadinimo kilmės versija bando įtikinti, kad Lietuvoje būta milžinų:

Kartą ėjęs milžinas, prisipylęs kišenes žemės, ir pavargęs. Tada jis atsigulęs pailsėti ir užmigęs, o pelės jo kišenes pragraužusios. Milžinas atsibudęs, pamatęs kad jo kišenės kiauros, labai supykęs ir sušukęs: ,,Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!”. Nuo to ir kilęs Šatrijos pavadinimas.

Ne mažiau nei raganoms Šatrijos kalnas vertingas ir archeologams. Žmonių čia esą apsigyventa ne vėliau nei 200m. pr.m.e.; apylinkės gausiai kasinėtos ir tyrinėtos, atrasta ir senovinių kapų. Tai, kad Šatrijos kalnas buvo viena svarbiausių pagonių šventviečių Lietuvoje, paliudija ne tik archeologiniai radiniai, bet ir faktas, kad nuo pačių ankstyviausių krikščionybės įvedimo laikų Žemaitijos vyskupai rezidavo netoli Šatrijos kalno esančiame Luokės kaime. Kodėl ne Telšiuose ar kitame, didesniame ir svarbesniame už Luokę Žemaitijos miestelyje? Matyt, todėl, kad teko pagonišką – taigi, pavojingą – vietą prižiūrėti ir netoli jos gyvenančias parapijos aveles ganyti, kad nebėgtų senųjų papročių pagerbti, šventosios ugnies pakūrenti.

Šiaip ar taip, ilgalaikėje perspektyvoje planas neišdegė, nes ir šiais laikais kasmet ant Šatrijos švenčiama Gabijos šventė: trečiąjį liepos šeštadienį pagoniškų tradicijų sekėjai susirenka ir degina amžinąją ugnį, kuri likusiai metų daliai perkeliama į Ryškėnų dvaro židinį, o kitą liepą vėl atvežama kūrenti ant kalno. Per Gabijos šventę galima šios amžinos, šventos ugnelės, prisidegus nuo laužo žvakę, skverną ar ką kita, parsinešti namo.

Alyvos

•birželio 1, 2015 • Parašyti komentarą

Bot. paprastoji alyva,   lot. Syringa vulgaris

Gentis: alyvmediniai

Naudojamos dalys: žiedai, lapai

Syringa vulgaris

Visi pažįstame gegužės-birželio mėnesiais žydintį svaigiai kvapų alyvos krūmą. Jis ne tik apkaišo mūsų pavasarinius prisiminimus gražiausiais akių ir nosies pojūčiais, bet ir turi gydomųjų savybių.

XIXa. alyvų ekstraktas (žinoma, ne grynas!) buvo veiksmingai naudojamas vejant parazitines kirmėles iš žmogaus organizmo. Tais laikais, lašinamas į kompresus, jis buvo ir viena veiksmingiausių priemonių karščiavimui sumažinti. Ir šiais laikais natūralioje medicinoje alyvų žiedai vis dar vertinami kaip stiprus antiseptikas, taip pat jie malšina skausmą, skatina prakaitavimą, varo šlapimą. Tam naudojami ne tik alyvų žiedai, bet ir pumpurai bei lapai, kuriuose yra eterinių aliejų, farnezolio ir sinigrino. Alyvų lapus galima dėti ant smilkinių, pakaušio srityje ir ant kaktos, jei skauda galvą. Jie vėsina ir malšina skausmą.

Alyvų žiedai užpilami alkoholiu, sandariai uždaromi ir paliekami tamsioje, vėsioje vietoje pastovėti mėnesį. Paskui šis antpilas naudojamas kompresams ir įtrynimams, sergant sąnarių ligomis, osteochondroze, artritu, reumatu, podagra.

Sveikatai taip pat naudingi alyvų nuovirai. Teigiama, kad alyvų žiedai mažina kraujo spaudimą. 8 – 10 alyvų žiedų (džiovintų arba šviežių) užpilti verdančiu vandeniu ir palikti per naktį. Rytą išgerti. Siekiant geriausių rezultatų, gerti kasdien vieną savaitę. Sergant inkstų ligomis, akmenlige galima pasidaryti tokį antpilą: 2 šaukštus džiovintų alyvų žiedų užpilti 240 ml verdančio vandens. Skystį padalinti į 3 – 4 lygias dalis ir išgerti per dieną. Gydymo trukmė – 15 dienų.

Alyvos yra antiseptikas, todėl jos gali pagreitinti negilių odos žaizdų, nudegimų gijimą. Pirmiausiai žaizdą reikia išvalyti, paskui uždėti švarų alyvos lapą ir aprišti steriliu tvarsčiu. Lapus keisti 3 – 5 kartus per dieną pirmąsias dvi dienas.

Alyvos ypač naudingos moterims – gali palengvinti menstruacijas. Liaudies medicinos žinovai pataria šaukštelį alyvų sėklų užpilti 240 ml vandens ir virti ant mažos ugnies apie 20 minučių. paskui nukošti ir gerti po 120 ml du kartus per dieną. Šį nuovirą rekomenduojama vartoti dvi savaites.

Nors istorija kaip reta paini, veikiausiai būtų tradiciška perpasakoti legendą, kuri suteikė visų gerai pažystamam(ir nuostabiai kvapniam!) alyvos krūmui jo lotynišką pavadinimą. Kaip dažnai esti su lotyniškais augalų pavadinimais, viskas prasidėjo nuo senovės Graikijos. Jaunasis miškų ir laukų dievas Panas kartą sutiko žavingą nimfą Syringą (žr. lotynišką alyvos pavadinimą), besikalbančią su aušros deive Eos. Tolesnė istorijos eiga labai primena liūdną Dafnės ir Apolono istoriją: (tikriausiai pagrįstai) išsigandusi, kad pernelyg susižavėjęs dievas ją išprievartaus, kaip ir kitas Antikos legendų veikėjas, Syringa, dar Panui kaip reikiant nespėjus jos užkalbinti, dėjo į kojas. Panas, žinoma – paskui, vis bandydamas numaldyti ir apraminti nimfą, kad spėtų jai tarti bent žodelį (tokia, matyt, buvo jo paties pasakojimo versija). Syringa nepasidavė – pasprukusi puolė į upę ir pasivertė tuščiavidurių meldų būriu. Panas nupjovė meldus (taip ir žinojau, kad jo ketinimai buvo smurtiniai!) ir iš jų pasigamino įžymiąją Pano dūdelę, lumzdelius (primenančią lietuviškus skudučius) – graikiškai pavadintą syrinks. Antikinėje Graikijoje – o ir vėliau – piemenys gamindavo šilpynes, dūdeles ir lumzdelius iš alyvų krūmo medienos. Esą, tokie skamba ypač gražiai.

balti alyvų žiedaiDaugumoje kultūrų alyvos kvapas (ir žiedai) siejami su atgimimu, pavasariu, meile, romantika. Viduržemio jūros baseino šalyse – ypač Kipre, Libane ir kt. Artimųjų Rytų šalyse) – alyvų žiedai asocijuojami su Velykomis (ir kitomis, pagoniškomis, pavasario šventėmis, mat žydi jų metu. Graikijoje, Balkanų šalyse jos laikomos romantiškiausiu meilės simboliu. Senovės keltų kultūroje alyvų aromatas buvo laikomas magišku, transformuojančiu; netgi manyta, kad šie žiedai ar jų eterinis aliejus galį perkelti uostantįj į mįslingą elfų, fėjų ir kitų gamtos dvasių karaliją. Šiuolaikinėje aromaterapijoje alyvų žiedų kvapas (dažniausiai CO2 ekstrakto forma) veiksmingai pasitelkiamas kovojant su nerimu, panikos priepuoliais ir kai kuriomis depresijos atmainomis. Peršasi išvada, kad kvapni alyvų žiedų puokštė (ypač violetinių ar rožinių) – būtent tai, ką pasimatymo metu norėtumėte padovanoti mylimajai ar pasimerkti kambaryje, pasikviesdamos į svečius mylimąjį: juk jų aromatas ne tik skatina nurimti ir atsipalaiduoti, bet ir žadina romantiškas mintis – netgi nukelia į kitą, magišką, plotmę (:

Pabaigai – perspėjimo žodis. Vaistinių ir aromatinių produktų su alyvų ekstraktu tuėtų vengti nėščiosios, taip pat kūdikį žindančios moterys. Alyvų ekstraktas yra stiprus alergenas, tad sudėtyje jo turintys parfumerijos ar namų švaros gaminiai netinka jautrios odos žmonėms.

 
Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu