Apie šluotas

Nesu tikra, kada tiksliai šluotos įvaizdis “prilipo” prie raganų negrįžtamai, bet manau, jog tai įvyko arba viduramžiais, kai formavosi didžioji dalis tautosakos, pasakų, legendų, prietarų, arba inkvizicijos laikotarpiu, kai prietarais buvo pasinaudota ir iš jų sukurtos ištisinės istorijos raganoms ir kitokiems kerėtojams apšmeižti (paskui, beje, tos šmeižikiškos istorijos vėl perėjo į tautosaką).

Ir lietuvių liaudies pasakose raganos ir laumės lekia apsižergusios šluotražį; tiesa, mūsuose šį įnagį dar neretai pakeičia ližė arba  šakė, dar vadinama kačerga (tokia kartis su dvišaku galu, skirta traukti puodams iš  krosnies), o štai rusų pasakų ragana dar originalesnė – skrajoja įsisėdusi į piestą sviestui mušti.

Bet iš kur kilo prietaras, kad skraidymui raganoms reikalinga šluota? Labai sunku atsakyti, kodėl tautosakoje jos susietos būtent su raganų gebėjimu skraidyti, tačiau kaip vienas iš magiškų simbolinių įnagių ritualams atlikti iš tiesų egzistuoja raganiška šluota. Tiesa, skirta ji ne skraidyti, o… taip, valyti. Tačiau valymas šiuo atveju skirtas ne šiukšlėms (ar bent ne vien šiukšlėms), o blogai energijai, kenkėjams, ligai, liūdesiui, nepageidaujamoms dvasios ar panašiai iš namų iššluoti. Tikros raganiškos šluotos gali būti nuo labai mažų, surištų iš stebuklingų žolių, iki labai didelių, bemaž skraidymui tinkamų agregatų ilgais kotais.

Kartais šluotos rišamos konkrečiam ritualui, todėl būna skirtos specialiai vienam tikslui. Tokiu atveju didelės šluotos tikrai nereikia; geriau surišti šluotelę iš žolių, parenkant tokias, kurios atitinka norimą pasiekti tikslą (jei tikrai ketinate skraidyti, išsitrinkite šluotele iš nuokanos, amalo, raganės žiedų, kurpelės ir …. juokauju). Valymo ir apsaugos ritualuose dažnas šlavimo elementas – turite, kaip minėta, iš savo aplinkos iššluoti visas neigiamybes. Tokiam tikslui, žinoma, netiks minkšta žolių šluotelė; didelės raganiškos šluotos rišamos iš pilnaties naktį pripjautų beržo šakų (negalima jų pjauti anksti pavasarį, kai varva sula; be to, bet kuriuo metų laiku turite mintimis ar balsu paprašyti medžio leisti jums pasinaudoti jo galiomis ir nepykti, kad kelios šakos buvo nupjautos.) Tokios šluotos kotui puikiausiai tiks uosinė ar ąžuolinė lazda (uosį rinktis patartina labiau, nes, kad ir koks puikus medis būtų ąžuolas, jo energija yra truputį nenuspėjama ir kai kuriems žmonėms gali būti per stipri, slėgti. Be to, argi ne nuodėmė kirsti tokį medį kaip ąžuolas vien tam, kad prigamintum iš jo lazdų?? 🙂 ). Beržine šluota rekomenduojama simboliškai iššluoti apvalią zoną  aplink save prieš atliekant bet kokį magišką ritualą (kad pašalinės – ypač neigiamos – jėgos ir įtakos jums netrukdytų).

Vėlinių naktį jaučiatės nesaugiai, aplink klaidžiojant būriams neaiškių dvasių? Ne bėda: skersai būsto durų paguldžius šluotą šermukšniniu kotu (ar paprasčiausią šermukšnio šaką), galite ramiai miegoti – jokios dvasios neįeis. Bent taip skelbia lietuvių liaudies išmintis.

Reklama

~ sukūrė aguona on birželio 15, 2010.

Vienas atsakymas to “Apie šluotas”

  1. […] ir drąsos, skatina flirtą ir nutrūktgalviškumą, o raudona suteikia ryžto ir energijos.  Griebkite šluotą ir energingai iššluokite virtuvę, judėdami prieš laikrodžio rodyklę – visai nesvarbu, ar po to patalpa tikrai taps švaresnė, jums svarbu judėti ir išvyti […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: