Anyžius

Bot. anyžinė ožiažolė, lot. Pimpinella anisum

Šeima: Apiaceae   naudojamos dalys: sunokę vaisiai

Tai iš rytinės Viduržemio jūros regiono dalies ir Pietvakarių Azijos kilęs augalas (nieko bendra neturi su žvaigždiniu anyžiumi, kuris auga Pietų, Pietryčių ir Rytų Azijoje bei yra naudojamas tų regionų virtuvėje, ir iš kurio kur kas pigesniais būdais galima išgauti eterinį aliejų (todėl dabar žvaigždinio anyžiaus aliejus pakeitė tikrojo anyžiaus aliejų beveik visur pasaulyje).

Anyžius labiausiai žinomas dėl savo savotiško, kai kam malonaus, o kai kam – nepakenčiamo aromato ir skonio, primenančio lakricos (arba saldymedžio) saldainius. (Saldymedžio šaknis, iš kurios ir gaminami šie saldainiai, nieko bendra neturi nei su panašiai kvepiančiu anyžiumi, nei su žvaigždiniu anyžiumi, nei su anyžiaus kvapo daržovėmis pankoliais – visi šie augalai kvepia panašiai, nes jų visų eterinio aliejaus sudėtyje yra anetolio. Išvenkim botaninės painiavos).

Anyžius neauga laukinėmis sąlygomis ir pats nesidaugina; jis auginamas soduose. Geriausiai dera lengvoje, drėgnoje, bet gerai drenuotoje dirvoje. Nors jo tėvynė – Mažoji Azija, seniausi ir stambiausi anyžiaus augintojai – senovės egiptiečiai. Anyžių vertino ir romėnai. Manoma, kad Lietuvą šis augalas pasiekė XIXa.viduryje.

Iš anyžiaus vaisių pagaminti preparatai (nuoviras, anyžiaus spiritinė tinktūra) vartojami sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis. Anyžiai slopina pilvo skausmus, varo šlapimą. Taip pat žvalina ir kelia nuotaiką. Armėnijoje nuo seno anyžių ir kiaušinio baltymo mišiniu gydydavo nudegimus, viduriavimą bei žarnyno kraujavimą. Liaudies žiniuoniai anyžiaus preparatais patardavo gydyti žarnyno spazmus, menstruacijų skausmus.

Ši žolelė – vertingas meilės burtų atributas. Žinoma, tik ne tiems, kurie nepakenčia jos kvapo.

~ sukūrė aguona - 16 birželio, 2010.