Amalas

Bot. paprastasis amalas,  lot. Viscum album

Šeima: amalinių

Tai – parazitinis visžalis puskrūmis. Lietuvoje auga vienintelė rūšis (paprastasis amalas, dar liaudyje žinomas kaip “laumės šluota“); iš viso jų – daugybė (dauguma paplitusios tropinėje ir subtropinėje klimato juostose). Amalas dažniausiai “puola“ lapuočius: beržus, tuopas, obelis, šermukšnius. Įleidęs negilias šakneles į medžių žievę, šis klastūnas minta jų sultimis. Nors ir laikomas parazitiniu bei negražiai atrodo, medžiams tikros žalos nepadaro (jie nenudžiūva, nenustoja duoti vaisių).

Lapijos plotis – iki 1 m. Žiedeliai smulkūs, žydi kovo-balandžio mėnesiais, vasarai baigiantis subrandina žalsvai baltas mažutes uogas. ATSARGIAI, VISOS ŠIO AUGALO DALYS YRA GANA STIPRIAI NUODINGOS. Nors liaudies medicinoje uogos itin mažais kiekiais (ir pramaišiui su kitais ingredientais) vartojamos gydyti kiek pakilusiam kraujospūdžiui. “Kauno dienoje“ buvo rašyta: “Mūsų protėviai, ragaudami amalo uogeles, pastebėjo, kad vieniems jos malšina galvos skausmą, kitiems padeda traukulių priepuolio išvengti, o trečius veikia kaip nuodas.“ V.Skirkevičius sakė, kad jau įrodyta, jog amalo tinktūra efektyviai gydo krūties vėžį. Tačiau, nepaisant to, gerti, pavyzdžiui, net paprasčiausią amalo arbatą, nepasitarus su vaistininku ar gydytoju, yra pavojinga.

Anglakalbėse šalyse plačiai paplitus tradicija per Kalėdas bučiuotis po amalu – atsidūrus po šiuo augalu, nesvarbu, gamtoje ar kalėdinių visžalių augalų dekoracijų kontekste, raginama pabučiuoti kad ir nepažįstamą žmogų. Senovės keltams amalas simbolizavo taiką, jie tikėjo jį turint gydomųjų galių, kurios esą stipriausios, jei amalą nukirto druidas pjautuvu auksine geležte ir amalo šakelė nėra palietusi žemės. Norvegų legendoje apie meilės deivę Frėją pasakojama, kad ji įkabinusi amalą į žemę ir dangų jungiančio Gyvybės medžio šakas ir nusprendusi, jog visi, kurie po juo praeina, turėtų pasibučiuoti. Todėl skandinavams amalas simbolizuoja draugystę, taiką ir meilę.

Amalas kartu su gebene, bugieniu ir eglišakiais įeina į ketveriukę “šventų“ visžalių augalų, kuriais Jungtinės Karalystės gyventojai puošia namus Kalėdoms – sakoma, kad augalai, kurie žaliuoja ir žiemą, simbolizuoja Kristaus prisikėlimą bei amžiną [pomirtinį] gyvenimą (akivaizdu, kad ši tradicija pagoniškos kilmės, tad krikščioniškas aiškinimas gana “pritemptas“. Iš pagoniškų pozicijų, visžalių augalų – ir ypač amalų – dekoracijos veikiausiai simbolizuoja nenuilstamą gamtos ciklą, atsinaujinimą ir pavasario artėjimą). Keltai tikėjo, kad amalas, augantis ant kito medžio, per žiemą laiko savyje to medžio gyvybės jėgą ir sielą – mat pats medis nusimeta lapus, o amalas visąlaik žaliuoja.

Reklama

~ sukūrė aguona kovo 1, 2011.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: