Šermukšnis
Bot. paprastasis šermukšnis, lot. Sorbus aucuparia
Šeima: erškėtinių naudojamos dalys: mediena (šakos), uogos, žiedai
Šermukšnis – medis ar krūmas, išaugantis iki 3-20 m aukščio. Lapai tamsiai žali plunksniški, uogos – miniatiūriniai beveik tobulo rutulio formos obuoliukai, pasižymintys tamsiai raudona ar raudonai oranžine spalva ir kartoku skoniu; subręsta rugpjūčio-rugsėjo mėn. Valgymui, uogienėms ir kitoms reikmėms skinamos vėlyvą rudenį ar žiemą, kai, šalnos pakąstos, jau būna šiek tiek suminkštėję ir praradę dalį kartumo. Šermukšnio uogose nemažai vitamino C ir karotino; taip pat jos turi daug pektino, todėl tampa puikia žaliava džemams ir marmeladams (verdant grynas ar pramaišiui su mažiau pektino turinčiais vaisiais).Žydi gegužės mėn. balkšvų ar auksaspalvių žiedų kekėmis.
Lietuvoje šermukšniai auga praktiškai visur – tiek laukinėje, tiek kultyvuojamoje aplinkoje, bet labiausiai mėgsta drėgną ir purų dirvožemį.
Šis medis dėl savo vaistinių savybių buvo vertinamas jau Antikos Graikijoje (šermukšnio uogos ne tik suteikia vitaminų, bet ir gerina širdies darbą, sustiprina kraujagyslių elastingumą, lėtina aterosklerozės vystymąsi (Aterosklerozę galite gydyti ir šermukšnio žievės nuoviru: 200 g šermukšnių žievės užpilkite stikline verdančio vandens, pakaitinkite 20 minučių verdančio vandens vonelėje, palikite atvėsti, nukoškite, per dieną išgerkite 1 stiklinę per 3-4 kartus); žiedų nuoviras geriamas sergant kepenų, skydliaukės ligomis. Bendram organizmo atstatymui, medžiagų apykaitos pagerinimui, mažakraujystės gydymui vartokite šermukšnio uogų antpilą: 2 valgomuosius šaukštus šermukšnio uogų užpilkite 2 stiklinėmis verdančio vandens, palikite nusistovėti 20 minučių, nukoškite. Gerkite su medumi po pusę stiklinės 3-4 kartus per dieną prieš valgį.
Viduramžiais šermukšnis išpopuliarėjo visoje Europoje – daugiausia kaip “antiraganiška priemonė“, apsauganti nuo piktų kerų – ironiška, mat pačios raganos tai pat visais laikais buvo linkusios išnaudoti nepaprastas apsaugines galias, slypinčias šermukšnio medienoje. Iš šio medžio šakų jos neretai gaminasi šluotų kotus, norėdamos apsisaugoti nuo pikta linkinčių žmonių ir blogųjų dvasių. Lietuvoje taip pat turime seną prietarą, kad, paguldžius šermukšnio šaką (ar šluotą šermukšniniu kotu) skersai slenkstį , joks nepageidaujamas padaras neįeis į namus – anei šmėkla, anei vagis.