Dilgėlė

Bot. didžioji dilgėlė, lot. Urtica dioica

Šeima: dilgėlinių                     naudojamos dalys: lapai, žiedai

Visiems gerai (kai kam – nemaloniai) pažįstamas žolinis daugiametis augalas, kuris dauginasi sėklomis ir šakniastiebiais. Žydi nuo liepos iki spalio. Ypač mėgsta dirvas, kuriose gausu azotinių medžiagų, todėl dilgėlių gausiai priželia ten, kur drėgna ir kas nors pūva (šiukšlynuose, aplink tręšiamus daržus, lapuočių miškuose ant nukritusių lapų, gėlo vandens telkinių pakrantėse ir t.t.)

Dilgėlės garsėja kaip vaistinis ir šiaip namų apyvokoje naudingas augalas. Iš jų lapų gaunami žali, o iš šaknų – geltoni gamtiniai dažai, kurie puikiai tinka naudoti konditerijoje, natūralios kosmetikos gamyboje, farmacijoje. Iš dilgėlių stiebų plaušų vejamos virvės, galima austi ekologiškus audinius. Jauni dilgėlių lapeliai ir daigai – labai kvapnūs ir švelnūs, todėl vartojami maistui (labai sveika ir skanu!).

Dilgėlių nuoviru skalaujant plaukus galima veiksmingai atsikratyti pleiskanų bei suteikti plaukams gražų glotnumą ir žvilgesį; taip pat sakoma, kad prausimasis dilgėlių nuoviru gali padėti atsikratyti egzemos. Norint numalšinti reumato sukeltą skausmą, liaudies medicina pataria plaktis dilgėlėmis. Dilgėlių ekstraktu galima gydyti artritą, mažakraujystę, šienligę ir inkstų problemas (nevartokite nepasitarę su vaistininku).

Pagal senovės Anglijos magijos tradicijas, dilgėlė yra viena iš devynių stebuklingųjų augalų, naudotų pagoniškuose Devynių žolelių keruose (užrašytuose X a.)

~ sukūrė aguona - 16 kovo, 2011.