Žemės energija

Dauguma magijos praktikuotojų savo magiškųjų ritualų ir kasdienio dvasinio gyvenimo neįsivaizduoja be energetikos pratimų. Energijų pajautimas, mokymasis jas suvaldyti, anot kai kurių magijos teoretikų, turėtų tapti elementaria bet kurio savo magiškas galias efektingai panaudoti norinčio žmogaus veiklos dalimi. Tai galioja ne tik siekiant suvokti save ir suvaldyti (atrasti) savo magiškas galias, bet ir paprasčiausiai norint labiau dvasiškai prakusti.

Savo ir aplinkinių energijų tyrinėjimą bei įvairaus pobūdžio energijų siurbimą/skleidimą (jei atleisite šiuos primityvius terminus, kalbant apie tokį delikatų dalyką kaip energija) galima būtų įvardyti kaip tam tikrą meditacijos rūšį. Vis dėlto meditacija dažniausiai įsivaizduojama kaip pasyvus veiksmas (stebėjimas, kontempliavimas, vizualizavimas, dėmesio sutelkimas etc.), tuo tarpu energijų valdymas gali tapti ir labai aktyvia veikla: fizinė efektyvaus energijų valdymo manifestacija galėtų būti be prisilietimo, tarsi žvilgsniu judinami daiktai ir panašiai. Tačiau toks energijos pasireiškimas – “arkliškas”, kiekvienam kvailiui aiškus ir akivaizdus pavyzdys (tiesa, kiekvienam kvailiui dažniausiai norisi rasti tam konvencionalesnį fizikinį paaiškinimą); jei nieko regimo nevyksta, nereiškia, kad nevyksta nieko apskritai. Galingų energijų pulsavimą, judėjimą, jam esant šalia, gali puikiai pajusti net ir tam visiškai specialiai nesitreniravęs žmogus. Sudėtingiau pajusti – tam prireikia praktikos ir susitelkimo – yra silpnesnės, ne taip stipriai išreikštos energijos tekėjimą.

Pasak kai kurių magijos naudotojų, nesant užtikrintam dėl savo paties jėgų ir energetinės stiprybės, galima (siekiant sustiprinti burto/ritualo veikimą ar tiesiog dvasiškai pasikrauti) pasitelkti aplinkos energijas, tokias kaip vėjo, saulės, tekančio vandens. Savo energiją – tiesa, kur kas mažiau gaivališką, ne tokią dinamišką, subtilesnę – spinduliuoja ir kiekviena žolelė, kiekvienas akmuo.

Kliautis mineralų, magiškų augalų, simbolių skleidžiama energija siūloma nepratusiems ar prisibijantiems gamtos jėgų energijų (kurios, sakoma, kai kuriems žmonėms atrodo pernelyg svetimos, laukinės, “nelimpa”, “neklauso”). Vis dėlto ketinu pateikti vieną pratimą (galima tai laikyti tam tikros rūšies meditacija ar tiesiog vaizduotės mankšta), kuris padės jei ne visiškai prisijaukinti žemės energiją ir ja pasikrauti, tai bent atrasti harmoniją su gamta.

Žemė, personifikuojama kaip visų gyvų būtybių motina, neturėtų pasirodyti labai svetima ir “laukinė”; juk, manau, visi siejame jos energijos įvaizdį su panašiais dalykais: augimu, cikliškumo, atgimimo jėga, vaisingumu, sveikata ir gyvybe.

Anot Christopher’io Penczak’o, problema yra ta, kad labai retai beturime galimybių patirti energinius mainus su žeme; mums jos trūksta. Juk yra daugybė žmonių, kurie jau daug metų nebuvo basi atsistoję ant žolės, ar, juo labiau, minkšto, įšilusio dirvono; retai kada begulime ant žemės (būtinai turime tarp savęs ir jos ką nors pasitiesti), vengiame sukišti pirštus į dirvą (jei ir ravime, dažniausiai mūvime gumines pirštines). Pratimas, apie kurį kalbu, padeda atgauti harmoniją (tasi iš naujo “suderinti bangas” tarp mūsiškio ir žemę supančio energinio lauko), suteikia fizinių ir psichinių jėgų, kokių galime pasisemti tik iš gamtos.

Pratimas prasideda kaip paprasčiausias pasivaikščiojimas. Pasirinkite jam vietą gamtoje: tai gali būti miškas ar net miesto parkas, pieva, papllūdimys ar dirbami laukai. Geriausia, jei galėtumėte pavaikštinėti basas, bet, kuo geriau įgusite pajusti žemės energiją, tuo sklandžiau jums seksis jos pasisemti – ilgainiui imsite ją jausti net ir per batų padus.

Taigi, lėtai, tarsi medituodami, žingsniuokite. Susitelkite į ėjimą. Pasistenkite jausti savo energijos apvalkalą, arba aurą, aplink save, ir ypač susikoncentruokite į tą vietą, kur jūsų auros (įsivaizduokime ją kaip apvalų į muilo burbulą panašų dalyką, gaubiantį jūsų kūną) apačia liečiasi su žeme – taigi ir maišosi su jos skleidžiama energija. Kvėpuodami įsivaizduokite, kad įkvepiate ne tik pro nosį, bet ir per savo odą; kvėpuojate pro padus. Pajuskite, kaip pro kojų padus į jus plūsta energija (galite ją įsivaizduoti kaip auksinį, švytintį ir šiltą, bet nematerialų, sirupą), kaip pripildo jus pasitenkinimo, stabilumo ir ramybės, kaip subalansuoja visus materialius, “žemiškus” jūsų kūno procesus (pvz.virškinimą). Geriausia, jei pajustumėte abipusį ryšį su žeme; ne tik trauktumėte į save jos dosniai žarstomą energiją ir augimo jėgą, bet ir mainais gražintumėte savąją; įsivaizduokite, kaip perduodate žemei ir visiems joje augantiems dalykams savo energiją, tuo pačiu perimdami josios. Jei jaučiate, kad žemės energija jums per sunki – o galbūt “prisisiurbėte” jos nepageidaujamai daug, ir kyla kažkas panašaus į spaudimo jausmą (arba savijautą it išgėrus per daug stiprios kavos), atsiklaupkite ir liesdami žemę delnais bei keliais pajuskite, kaip pro juos atgal į žemę išteka perteklinė energija.

Ch. Penczak’as pastebi dar vieną svarbų dalyką: būtina suvokti, kad visos gamtos energijos yra iš esmės neutralios, t.y., neegzistuoja blogos ar geros. Jei pasikrovę tam tikro elemento/objekto energijos jaučiatės prastai, veikiausiai pasikrovėte nesėkmingai, galbūt perdaug, arba šios rūšies energijos dar paprasčiausiai neprisijaukinote.

Šį ritualą-meditaciją patariama atlikti taip dažnai, kaip tik jums norisi ir reikia, norint pagerinti gyvenimo kokybę ir justi pusiausvyrą; ypač naudinga tai padaryti prieš imantis sudėtingesnių burtų.

Advertisements

~ sukūrė aguona on balandžio 13, 2011.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: