Šalpusnis
Bot. ankstyvasis šalpusnis, lot.Tussilago farfara
Šeima: astrinių Naudojamos dalys: lapai, žiedai
Tai laukinis daugiametis žolinis augalas, pražystantis balandį-gegužę.
Šalpusnis paprastai užauga ne daugiau nei iki 30 cm aukščio; prie žolelės pagrindo – širdelės formos švelnūs lapai, žiedeliai – kiek panašūs į pienės, ryškiai geltoni. Šis augalėlis auga visoje Lietuvoje; ypač mėgsta molingą dirvą, o vešliausi šalpusniai užauga netoli šaltinių. Kitos mėgstamos jų vietos – grioviai, pakelės, šlaitai, upių krantai.
Žemdirbiai šalpusnį laiko piktžole, bet vaistininkams jis – nepakeičiama gyduolė. Pavyzdžiui, Vikipedija rašo: “Vaistams dažniausiai vartojami lapai. Jie pjaunami birželio mėn. Džiovinami pavėsyje. Išdžiūvę būna bekvapiai, skonis – kartokas, gleivingas. Dedami į prakaitavimą skatinančių vaistažolių mišinius.” Šalpusnio lapuose gausu vitamino C, jo lapų ir žiedų nuoviras – tobuliausias mano močiutės žinomas vaistas nuo kosulio (o ir nuo visos kvėpavimo takų ligų puokštės: bronchito, trachėjos uždegimo, bronchinės astmos ir net nuo tuberkuliozės jos pradinėje stadijoje.
Lapų sirupas padeda sergant plaučių ligomis ir bronchitu, o taip pat yra ir puiki profilaktinė priemonė nuo peršalimo ir gripo. Pavasarį, esant astmai, lėtiniam bronchitui ir kvėpavimo takų katarui, reikia kasdien gerti 2-3 arbatinius šaukštelius šviežių šalpusnių sulčių, sumaišytų su sultiniu ar šiltu pienu. Apskritai, šalpusnio priešuždegiminės savybės yra tiesiog neprilygstamos.
Liaudies medicinoje sutrintų šviežių lapų tyrės kompresas dedamas ant krūtinės – padeda nuo plaučių uždegimo, mėlynių ir tinimų, sąnarių uždegimų. Tinstančias kojas patariama plauti šalpusnių nuoviru. Venų uždegimo gydymui iš šviežių sutrintų šalpusnių lapų su šviežia grietine gaminamas tepalas. O štai kenčiant nuo ausies uždegimo, padėtų šviežių lapų sulčių lašinimas į ausis.
ATSARGIAI. Šalpusnio preparatų nerekomenduojama vartoti nėščioms moterims.
