Šaltalankis
Bot. dygliuotasis šaltalankis, lot. Hippophae rhamnoides
Šeima: žilkrūminių naudojamos dalys: vaisiai
Galbūt kas nors su šiuo augalu susipažino panašiai kaip aš – dar vaikystėje, šlykštoko aliejingo, ryškiai oranžinio tepalo pavidalu (jį man mama tepdavo ant nuo slogos suskeldėjusios nosies). Nenuostabu, kad ilgai negalėjau pamėgti šaltalankių sulčių – be reikalo, nes jose gausu vitamino C, provitamino A ir kitų naudingų medžiagų.
Šaltalankiai – lapuočiai krūmai, turintys taip pat ir aštrius dyglius; žievė – šviesiai pilka, glotni; lapai – siauroki, pilkžaliai. Žydi balandžio mėn. neįspūdingais, tarsi murzinais žiedais. Uogos prinoksta rudenį, o žiemą tampa svarbiu mitybos šaltiniu paukščiams.
Šaltalankiai gerai auga ir smėlingoje, sausokoje dirvoje, todėl kartais jais apsodinami šlaitai, kad neslinktų, bei smėlingos, vėjo pustomos vietos. Šie krūmai-medeliai gali puikiai atlikti ir dekoratyvinę funkciją jūsų sode (nekalbant jau apie jų uogų naudą).
Šaltalankių sultys išspaustos susisluoksniuoja: viršuje – oranžinio riebaus kremo sluoksnis, puikiai tinkamas natūralios kosmetikos gamybai, tepti išsausėjusioms odos vietoms ir t.t. Dugne – sultys, kurias galima maišyti su kitų vaisių sultimis (kad būtų saldesnės) ir gerti, arba panaudoti šį vitaminingą gėrį padažų, drebučių ir panašių kulinarijos stebuklų gamybai.
Šaltalankis – neprilygstama žaliava liaudiškiems vaistams nuo kosulio bei tepaliukams, skirtiems gydyti nubrozdintą (išsausėjusią ar dar kitaip pažeistą) odą.
Čia rasite puikių šaltalankių pritaikymo namų medicinoje būdų: http://lmedicina.dnp.lt/straipsniai/saltalankiai.htm
Man labiausiai patiko receptas vyrams nuo plikimo 🙂
aguona