Šventagaršvė
Bot. vaistinė šventagaršvė, lot. Angelica archangelica
Šeima: salierinių naudojamos dalys: lapai, ūgliai, šakniastiebiai, rečiau sėklos
Dvimetis arba daugiametis stambus žolinis augalas storu, tvirtu tuščiaviduriu stiebu. Užauga iki 1-1,5 metro. Žydi vasaros viduryje neišraiškingais gelsvais žiedeliais. Vaisiai subręsta rugsėjį. Tai laukinė vaistažolė, jos dirbtinis kultyvavimas (sode) nėra labai įprastas, bet irgi pasitaiko. Šventagaršvės mėgsta drėgną dirvą, auga pelkėtose pievose, prie upių.
Šis augalas auga daugiausia šiaurės kraštuose, o į Lietuvą atkeliavo iš 
Skandinavijos. Samių tautelėje vaikams gaminamos švilpynaitės iš tuščio šventagaršvės stiebo.
Gydymui vartojami šakniastiebiai ir šaknys, kurie kasami pirmųjų vegetacijos metų rudenį arba anksti pavasarį. Naudojama žarnyno sutrikimams gydyti, skatina šlapimą. Kramtant šviežios šventagaršvės gabalėlius galima sustiprinti savo imuninę sistemą – viduramžiais šis vaistas net bandytas naudoti nuo maro. Liaudies medicinoje naudota nervų ligoms, nemigai gydyti. Augalas taip pat naudojamas aromaterapijoje (priešingai nei kiti salierinių šeimos nariai, šventagaršvė gaiviai, saldžiai kvepia), turi raminamą, gaivinamą poveikį, kuria teigiamą atmosferą.
Lotyniškas šventagaršvės pavadinimas kilo nuo legendos, kad apie jos gydomąsias galias žmonėms pirmąkart papasakojo archangelas Gabrielis.
Šventagaršvė – ne tik vaistas, bet ir puikus prieskonis (ypač tinka žuvies patiekalams, omletui gardinti).
