Marcipanai – aukščiausio lygio virtuvės magija

Vakar mane ištiko absoliutus katarsis, kai pagaliau pavyko namie pasigaminti tikrų tikriausių marcipanų. Netveriu savame kailyje, trokšdama šiuo stebuklingu receptu pasidalyti.

Galbūt, bent iš pirmo žvilgsnio, ši tema nėra tokia jau magiška. Bet juk visas tinklaraštis vadinasi “Magija jūsų namuose“, tad kuo gi virtuvės menas – ne magija? Juo labiau, jei su tokios buitinės magijos produktais galima pasiekti ohoho kokio poveikio. Senovėje marcipanams netgi būdavo priskiriamos gydančios galios. Be to, norėčiau pasižiūrėti, ar atsiras bent vienas žmogus, nesutinkantis jums atleisti už pridarytas kvailystes, jums apsilankius su dėžute naminių marcipanų, ar bent vienas priešingos lyties atstovas ar atstovė, kurie, paragavę šio dieviško (afrodiziško!) skanėsto nepanorės tučtuojau nubučiuoti jus visą iš dėkingumo (ir netik…). Taigi, magiškiausio skanėsto receptas – visiems prieinami kerai, kuriems nereikia jokių ypatingų galių!

Prireiks:       maždaug 200g migdolų            5 valg.š.rožių sirupo (arba rožių vandens ir cukraus pudros)            1-2 šaukštų skysto medaus                      kokybiško juodojo šokolado            šiek tiek vanilės ar vanilinio cukraus

Rožių vandens galite įsigyti ekologiškos kosmetikos parduotuvėse (pavyzdžiui, čia) arba gana lengvai pasigaminti patys. Jei norėtumėte, kad jūsų marcipanų afrodizinės savybės būtų dar intensyvesnės, galite juos pagardinti smulkiai maltu cinamono, gvazdikėlių ir muskato mišiniu arba šiais prieskoniais. Visiškiems žaliavalgiams siūlau ignoruoti recepte esančią cukraus pudrą ir pasikliauti vien medumi bei mardicpanus valgyti neglaistytus arba glaistyti gyvu šokoladu. Skonis ne ką prastesnis, patikėkite.

Pirmiausia gausiai nuplikykite migdolus verdančiu vandeniu ir leiskite jame pamirkti, kol bent dalis odelių atsiskirs nuo riešutų. (Kliaudamasi gyvo maisto principais, aš praleidau nuplikymo stadiją, viskas kuo puikiausiai pavyko ir be to). Tokius “nuogus“ riešutukus palikite apdžiūti, o tada sumalkite virtuviniu kombainu, galingu “mikseriu“ (kaip tas daiktas lietuviškai? Plakiklis?) ar panašiu įtaisu. Malkite ilgai ir nuobodžiai, kol išvysite vienodo smulkumo, labai į įprastus miltus panašią sausą migdolų masę. Ją sumaišykite su rožių sirupu (arba rožių vandeniu ir cukraus pudra, kurios kiekį pasirinkite pagal skonį), vanile ir medumi bei užminkykite kažką panašaus į standžią tešlą. Jeigu masė išėjo pernelyg tąsi ar skystoka, įdėkite dar cukraus pudros. Suformavę iš jos rutuliukus (arba sudėję į širdutės pavidalo formeles, kaip dariau aš), laikykite šaldytuve per naktį (jei tešla minkštoka – šaldiklyje, jei gana standi – tiesiog šaldytuve). Patikėkite, kantriai laukti verta! 🙂

Kitą rytą pripildykite maždaug trečdalį didelio puodo vandeniu ir užkaiskite ant viryklės. Kol dar neįkaito, įstatykite į jį mažesnį (geriausia keraminį) karščiui atsparų dubenėlį ir sudėkite į jį šokoladą. Kaitinkite ant mažos ugnies vis pamaišydami, žiūrėkite, kad į šokoladą nepritikštų vandens (neleiskite jam tiek įsiburbuliuoti, kad imtų taškytis). Kai šokoladas visiškai išsilydis, taps blizgus ir skystas, juo storai patepkite iš formelių išimtų marcipanų viršų (bet taip, kad forma, jei tai buvo širdelė ar kitas pavidalas, tebebūtų atpažįstama). Palikite atvėsti, paskui dar valandžiukę palaikykite šaldytuve, ir štai – jūsų dieviškasis skanėstas baigtas, galite juo gundyti, džiuginti, papirkti ar atsidėkoti – o gal tiesiog pasimėgauti patys.

~ sukūrė aguona - 16 birželio, 2011.