Kupolė, arba Rasos

Kupolė, Rasos, po krikščioniškų tradicijų Joninėmis pervadinta šventė – trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos metuose sandūra, kurią manau, daugiau ar mažiau švenčiame visi, net ir tie, kurių giminėje nėra Jonų.

Kuo krikščioniškojo šventojo, Jono Krikštytojo, asmenybė susijusi su pagoniškomis Kupolėmis, arba Rasomis? Veikiausiai sena pagoniška vidurvasario šventė kaip diena šiam šventąjam paminėti buvo pasirinkta dėl jos ryšio su substancijomis, kurios šventomis laikomos ir krikščionių Bažnyčioje: (smilkomosiomis) žolėmis, ugnimi, o labiausiai – vandeniu. Tinklalapio “Baltų atlantida“ straipsnyje apie vasarvidį taip rašoma: “Ypač saulėgrįžos metu šiaurės europiečių tautos upėse, ežeruose ir jūrose nusiprausinėdavo savo purvus, ligas ir nuodėmes.“

Išties, kaip per Kūčias, taip ir kitame metų gale – per Rasas – regime tradicinę galingai magišką ir archaišką elementų jungtį: žemė (augimo jėga), vanduo ir ugnis. Kaip Kūčios yra optimizmą pažadinanti Saulės sugrįžimo šventė, taip Rasos, arba Kupolės, kelia – bent jau keldavo senovės žmonėms – šiokį tokį lengvą liūdesėlį: štai ir apsigrįžo saulė, eina pamažu link rudens, žiemos, mirties karalystės. Kupolės neo-pagoniškoje tradicijoje neretai reprezentuoja moteriško ir vyriško prado jungtį (šaltosios metų pusės dievas susitinka su už saulę ir šilumą atsakinga deive ir “perima jos pareigas“). Tai transformacinis gamtos virsmas – kelios naktys iš eilės yra vienodo ilgumo, t.y., trumpiausios metuose, ir būtent šiuo laikotarpiu visa gamta suveši iš paskutiniųjų ir augimas pasiekia aukščiausią tašką; gamtos energijos tiesiog “verda“, virsdamos per kraštus. O paskui pamažėliais, nepastebimai prasideda nykimas (ar pastebėjote, kiek per Jonines daug uodų? Jiems juk irgi didžiausia puota metuose, o po to jų, laimei, pradeda po truputį mažėti). Būtent nuo šio visuotinio augimo ir vešlumo kilo vienas iš tradicinių šventės pavadinimų – Kupolė (tarmiškai kūpėti reiškia “vešėti, žaliuoti, bujoti, plėstis, augti“; galbūt gurdėjote savo močiutes sakant, kad “puodas iškūpėjo“ – t.y., stipriai užvirė ir viralas ėmė putomis virsti per kraštus.) Maža istorinių šaltinių, ją mininčių, bet kai kada manoma, kad tiek baltų, tiek slavų gentyse Kupolė buvusi dievybė, atsakinga už augimą, gamtos klestėjimą, vešlumą.

Oi ta ta, kupalia graži,
Vai kur tu buvai, oi ta ta?
Oi ta ta, laukely buvau
Rugių dabocie, oi ta ta.

Šis liaudies dainos fragmentas atspindi abstrakčią gamtos galią (šilumą ir lietų?), kuriai duodamas pavadinimas, ir prašoma pasirūpinti būsimu derliumi. (Čia panašiai kaip su joriu – niekas negali pasakyti, kas tai tiksliai yra, dievybė ar šiaip kas, visi tik žino iš liaudies dainų, kad jis “atrakin žemę“ ir “paleidž žolę“, t.y. nuima gruodą, sugražina žalumą.) Būtent dėl kūpėjimo ir gamtos intensyvumo Rasos – palankiausias metas rinkti gydomąsias žoleles, kurias susidžiovinsite žiemai. Pasirinkite būtent šiuo metu žydinčias žoleles ir gėles – čiobrelius, erškėtrožių žiedlapius, mėtas, melisas, raudonėlius, kraujažoles ir aibes kitų.

Kupolė gali reikšti ne tik šventės pavadinimą ir abstrakčius dainos žodžius, bet ir vieną labai apčiuopiamą šventės objektą: kupole vadinama šventinė-ritualinė kartis, apkaišoma žiedais, vainikais ir žolynais ir iškeliama šventės naktį. Kitas tokios kupolės variantas – varteliai, surišti iš trijų rąstų ar medžio šakų (trejetas, sakoma, simbolizuoja trejopus dangaus šviesulius – Saulę, Mėnulį ir žvaigždes). Po šia arka visi turi praeiti, kad visus metus būtų sveiki, ir kad jų svajonė išsipildytų. Lįsdami po varteliais susikibę už rankų ar prasilenkdami po jais, žmonės tradiciškai palinkėdavo ko nors gražaus vienas kitam.

Pavadinimas “Rasos“ atspindi dar vieną svarbų vasarvidžio šventės aspektą: Joninių rytą iškritusi rasa buvo laikoma stebuklingu išminties ir grožio šaltiniu, dievišku vandeniu. Būdavo sakoma, kad, jei kas miegos Rasų naktį, apaks, o kas būdraus iki aušros ir išsiplaus akis pirmąja rasa – taps išmintingas, regės kaiurai žemę ir matys, kur lobiai pakasti; matys žmonių mintis, supras paukščių ir žvėrių kalbą ir įgis daug kitų su senovės išminčiais asocijuojamų galių. Mergelės Joninų rytą skubėdavo veidą nusiprausti rasa, kad skaistus būtų, kad oda išliktų graži, jauna ir šviežia visus metus.

Manau, apie šokinėjimą per laužą, paparčio žiedo ieškojimą, bei vainikų pynimą ir leidimą pasroviui, pritvirtinus į vidurį žvakelę, visi žinote. Norėčiau pakalbėti apie ne taip plačiai žinomas Kupolės tradicijas. Kai kurios iš jų būdingos ne vien Lietuvai, bet taip pat ir Latvijai ar net visoms Šiaurės Europos šalims. Viena tokių – tradicija rinkti žolynų puokštes ir iš jų spėti ateitį ar nuspėti žmogaus, surinkusio puoštelę, paslėptus asmenybės bruožus. Įvairias tautas vienijantis tokio būrimo ypatumas – renkant žoleles būtina tylėti: visiškai nesijuokti ir neištarti nė žodžio, kitaip burtai išsisklaidys ir galimybė sužinoti tai, ką norėjote, pradings. Paprastesnis būrimo variantas – surinkti devynių žolelių puokštę ir parodyti ją patyrusiai būrėjai ar kaimo žiniuonei, kuri, matydama, kokias žoleles pasirinkote įdėti į savo puokštelę, galės daug apie jus papasakoti. Sudėtingesnė užduotis – surinkti po vieną septynių rūšių žolelę ar gelę iš septynių laukų, surišti į puoštelę ir užmesti ant namo stogo (ar pakabinti ant sijos paluby), kad namus nuo gaisro ir kitų nelaimių saugotų. O prieš tai dar galima iš tos puokštelės ir ateitį sužinoti 😉

Dar vienas lengvai šiurpokas ateities būrimo būdas vasarvidžio naktį – atsimatuoti devynis žingsnius nuo artimiausio šulinio, atbulomis žengti iki jo tuos devynis žingsnius, tada staigiai apsisukti ir pažiūrėti į šulinio gelmes (tik neįkriskite!). Sakoma, pamatysi savo būsimojo vyro/žmonos veidą, o jei esi jau vedęs – galbūt išvysi ateitį. Ar bent jau būsi priverstas susidurti su iš pasąmonės išlindusia didžiausia savo baime, juk artinasi tamsioji metų pusė…

~ sukūrė aguona - 20 birželio, 2011.