Šiokia tokia energetinė dendrologija

Ar jums kada yra buvę, kad, atvažiavę į miško glūdumą grybauti ar stovyklauti, išlipate iš mašinos ir… staiga apsvaigstate? Arba kad pabuvojus miške kokias 15 minučių įsiskausta galvą? Vaikystėje dažnokai iš tėvų ir giminaičių gaudavau tokį šios keistos organizmo reakcijos paaiškinimą: “Tai nuo gryno oro“ (esą, mes nepratę prie tokio gryno oro… kas per nesąmonė? Niekad nesupratau, kaip gryno oro gali būti per daug). Sugalvojau ir šiek tiek kitokį, energetinį, nesuprantamų galvos skausmų gamtoje paaiškinimą.

Tikriausiai dauguma esame girdėję apie pasivaikščiojimų miške bioenergetinę ir emocinę naudą, taip pat apie tai, kad, liečiant medžių kamienus, galima pasikrauti jų energijos. Gal esate ir patys kada, vaikščiodami miške, kai jautėtės ne pernelyg gerai, apkabinę medį (arba, priešingai, pasišaipę iš “tree hugging hippies“…). Ką gi, turiu liūdnų naujienų: ne visada miškas priverčia mus jaustis geriau. Dažniausiai – bet ne visada; retsykiais, priklausomai nuo mūsų būsenos, asmenybės ypatumų, sveikatos būklės ir nuo paties miško, toks pasivaikščiojimas gamtoje gali netgi pakenkti. Žiemą tai ne taip svarbu, kaip vasarą, nes medžių energija tuo metu tarsi miega. Tačiau pavasarį, kai miškas kupinas bundančios jėgos, ar vidurvasarį, kai žalumos suvešėjimas – aukščiausiame taške, verta apgalvoti, į kokį mišką keliaujate emociškai atsigauti.

Šiuo atveju nekalbu apie geografinės vietos bioenergetiką – nors to irgi verta nepamiršti (kažin, ar labai pasikrausite teigiama energija miškelyje, kur, pavyzdžiui, neseniai buvo rastas nužudytas žmogus, ir panašiai – na, elementarūs dalykai. Kitas elementarus dalykas: reikia kliautis savo intuicija ir tiesiog nesistengti išbūti vietoje, kurioje jums nepatinka ar jaučiatės ne visai saugiai). Norėjau atkreipti dėmesį į bioenergetinius lapuočių ir spygliuočių miškų skirtumus bei įvairių rūšių medžių poveikį nuotaikai ir sveikatai.

Paprastai manoma, kad mišrus miškas naudingiausias pasivaikščiojimui: jis turtingas įvairiausių formų, kurios džiugina akį, jame auga daugiausia įvairių medžių rūšių, todėl kiekvienas “lankytojas“ nejučia randa tai, ko jam reikia. Tačiau ten, kur įvairiausi, kartais labai prieštaringo poveikio, augalai auga pramaišiui, nei vieno jų energija nėra labai koncentruota ir gali būti užgožta kaimynų. Todėl jei tikrai jaučiate ir žinote, ko jums reikia, kartais net geriau pasirinkti tam tikros rūšies kraštovaizdį. Pavyzdžiui, pušynai garsėja tuo, kad net niurzgaliams – ar bent tą dieną niūriai nusiteikusiems piliečiams – įkvepia optimizmo ir šviesių minčių; tuo tarpu ąžuolų poveikis gana priešingas – jie pasižymi nepaprastai galinga ir “solidžia“ energija, galinčia puikiai įkrauti, tačiau šie medžiai tinka toli gražu ne visiems; tiesą pasakius, ąžuolo energija neretam sukelia galvos skausmą. Egzistuoja nuomonė, kad ąžuolo (kaip, beje, ir klevo) labai stiprus ryšys su kosmosu, ir jo energija gerai “limpa“ prie stiprių, valingų asmenybių, bet galbūt tai tik stereotipas. “Greitai pasiduodantys jauduliui, lengvai iš vėžių išmušami bei ilgai nusiraminti negalintys žmonės užmiesčio iškyloms neturėtų rinktis pušynų ir ąžuolynų“, savo straipsnyje rašo Daiva Karpavičiūtė. Karštakošiams ir itin irzliems, dirgliems žmonėms ši autorė pataria ieškoti ramybės eglyne ar beržynėlyje. Eglės skandinavų (kai kada ir baltų) mitologijoje laikomos medžiais, kuriuose gyvena mirusiųjų dvasios – veikiausiai dėl tylos ir prietemos, kuri dažniausiai vyrauja tamkiuose eglynuose; iš tiesų, šios rūšies miškeliai pasižymi paslaptingiausia energija. Tiesa, ji visiškai išbalansuotų žmogų, kuris ir taip jaučiasi prislėgtas. Beržai senovės lietuvių tikėjimuose ypač dažnai siejami su moteriškumu (gal dėl to, kad jų vėjyje linguojančios šakos primena plevėsuojančias mergaitės kasas). Todėl semtis energijos iš baltakamienių ypač patariama tradiciškai  “vyriškus“ darbus dirbantiems žmonėms, kuriems pasitaiko primiršti, kas yra švelnumas ir jausmingumas; moteriškumo pamokyti ir džiaugsmą sugrąžinti gali ir vyšnios (yra senas prietaras, kad gražuolėmis gali tapti tos, kurios pavasario rytais prausia veidą vyšnios žiedų rasa). Nuo agresyvaus karjeros darymo pavargusiems taip pat naudinga pavaikštinėti miškelyje, kuris įsikūręs ramios upės pakrantėje (ypač tinka tokios lietuviškam kraštovaizdžiui būdingos vietos, kur į vandenį svyra krantą apžėlę ievų krūmai). Būdami pajūryje dauguma mėgstame slampinėti po šviesius pušynus, tačiau nenuvertinkite ir pasivaikščiojimo iš pažiūros rūškaname alksnyne – alksniai į orą išskiria nemažai jodo, kuriuo pakvėpuoti dėl sveikatos priežasčių žmonės nuo seno važiuodavo į pajūrio kurortus (tiesa, oras būna turtingiausias jodo ne vasarą, o pavasarį – iki didžiųjų karščių – ir vėlyvą rudenį). Alksnių bioenergija, kaip ir ramių svyruonių gluosnių – labiau raminanti, negu aktyvinanti, bet taiki ir lengviau “iššifruojama“, daugiau kam įtinkanti, nei eglės.

Senovės lietuvių požiūrį į šventus medžius puikiai atskleidžia pasaka “Eglė žalčių karalienė“; joje minimi visi, “dvasingiausi“ medžiai: eglė, ąžuolas, uosis (kuris, beje, skandinavų mitologijoje atlieka “supermedžio“ vaidmenį), beržas ir drebulė. Prie šios plejados dar galima pridėti dažnai liaudies dainose minimus klevą ir liepą. Liepos energija laikoma itin sveika, tvirta, šilta ir priimtina eveik visiems; universaliai teigiamai veikiančia. Be to, liepų mediena gardžiai kvepia, yra tanki ir tvirta – dėl viso šio priežasčių komplekto liepos labai pamėgtos drožėjų, ir liepiniai baldai bei daiktai (kartu su uosio ir klevo medienos įrankiais), manoma, pakrauna buitinę aplinką teigiamiausių miško energijų. Tačiau medienos energetinės savybės ir menas suderinti medžių energijas įvairių instrumentų ir daiktų gamyboje – atskira ir labai plati tema. Grįžkime prie pasivaikščiojimų gamtoje.

Medžių energija gali priklausyti ne vien nuo medžių rūšies, bet ir nuo aplinkos, kurioje medis auga, ir net individualių konkretaus medžio savybių – tuo galima paaiškinti pomėgį konkrečioje vietoje esančiam medžiui (galbūt mėgstate prisėsti ant akmens po didžiuliu kaštonu, augančiu ant kalvos, nors savo sode nė už ką nesodintumėte kaštonų; galbūt jaučiate sentimentus oriems ąžuolams, bet iš tolo lenkiatės to persisukusio seno ąžuolo, išaugusio upės vingyje?..). Venkite būti po akivaizdžiai sergančiais, žaibo perskeltais ar nudžiūvusiais medžiais. Tačiau pajutę trauką prie konkretaus medžio – net jei jis teoriškai nelabai jums tinka – pabandykite priglausti delną prie žievės ir pajusti syvus, pulsuojančius po ja: kokia energija teka šiame medyje? Galbūt tai kaip tik tai, ko pasigendate savyje. Žodžiu, “gydymo medžiais“ patirtis – labai individuali. Vis dėlto norėčiau pasiūlyti turėti omenyje dar vieną daugmaž universalų principą: platanai, magnolijos, palmės ir panašūs medžiai – labai egzotiška ir galbūt gražu, bet vargu, ar tarp berželių, šermukšnių ir obelų – žodžiu, visai kito pobūdžio “energetiniame balanse“ – užaugęs žmogus sugebės nesijausti  svetimas tokiai augalijos formai ir harmoningai semtis iš jos jėgų bei vidinės ramybės.

http://www.youtube.com/watch?v=VHom8w7WvyI&feature=related

Reklama

~ sukūrė aguona liepos 30, 2011.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: