Trikertė žvaginė

Bot. trikertė žvaginė,  lot. Capsella bursa-pastoris

Šeima: Brassicaceae

Naudojamos dalys: žolė (visa antžeminė augalo dalis)

Vaistams žaliavą galima rinkti:  balandžio – rugsėjo mėn.

Trikertė žvaginė – 20-60 cm aukščio žolinis augalas, paprastai “įsikurti“ mėgstantis smėlėtose, žvyruotose dirvose. Žvaginių žiedai balti, neypatingo grožio ir neišsiskiriantys, bet atpažinsite juos iš nepaprastai panašaus į melisą kvapo ir iš dailių širdutės formos vaisių, išsidėsčiusių abipus stiebo. Keista, bet išvertus iš lotynų kalbos, žolelės pavadinimas reiškia “piemens krepšį“.

Šis augalas vertingas dėl to, kad stabdo įvairaus pobūdžio vidinį ir išorinį kraujavimą:  iš plaučių, inkstų, šlapimo pūslės. Ypatingai jo poveikis naudingas moterims, gydant ginekologinio spektro susirgimus. Žvaginių arbata nepakeičiama nesiliaujant kraujavimui po gimdymo. Dar vienas šios žolelės ypatingas privalumas tas, kad jos vartojimas yra suderinamas ir su vaistais. Tiesa, jokiais atvejais žvaginės lašų ar nuoviro nerekomenduojama vartoti ilgiau kaip 20 dienų be pertraukos.

Trikertė žvaginė taip pat pasižymi ir šlapimą varančiu poveikiu. Liaudies medicinoje ji vartojama nuo viduriavimo, aukšto kraujospūdžio, gastrito, esant kepenų, šlapimo pūslės ir inkstų skausmams, sutrikus medžiagų apykaitai. Ant sumušimų, nedidelių odos pažeidimų dedami iš šviežios žvaginių žolės išspaustų sulčių kompresai. Nerekomenduojama vartoti nėštumo metu, sergant tromboze, esant padidėjusiam kraujo krešumui; visiškai netinka gydyti lėtiniams šlapimo pūslės uždegimams.

Žvaginės renkamos žydėjimo metu (gerai, kad žydi ilgai…). Kaip ir daugumą žolelių, geriausia jas nupjauti debesuotą, bet ne lietingą dieną ir džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje, paslėptas nuo tiesioginių saulės spindulių. Tinkamai paruošta žaliava – tai stiebai su lapais, žiedais ar nesubrendusiais vaisiais, kurie turi silpną savitą kvapą. Skonis pasižymi kartumu (nors ir ne tokiu stipriu, kaip pelyno).

Vaistinė trikertės žvaginės arbata ruošiama taip: 1,5 valg. šaukšto smulkintos žvaginių žolės užpilame stikline verdančio vandens, palaikome 30 min., nukošiam. Gerti po 1 valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną; geriausia – prieš valgį.

Senovės lietuvių magijoje ši žolelė vertinta kaip puiki apsaugos priemonė nuo žmonių pavydo, pavyduolių siunčiamos neigiamos energijos (žvaginė netgi vadinta “pavydžole“).

“Norint, kad žmogus būtų neapžavėtas, reikia gerti šio augalo arbatas kokią savaitę, kad pavydas, kuris griaužia kitą žmogų dėl tavęs, nueitų ir nepakenktų.“ — žolininkas Virgilijus Skirkevičius.

Įvairiuose Lietuvos regionuose ir įvairiais laikais ši žolelė vadinta: keridžolė, pavydžolė, badakruopė, maišelauninkas, maišelninkas, piemens tarbelė, pojudrė, trikertė sūrmaišė, žvagilis, žvaginis, žvaginiai, žvagutis, žvagučiai.

 

~ sukūrė aguona - 20 balandžio, 2015.