Raganų numylėtas Šatrijos kalnas
Visi žinome garsią lietuvių rašytoją slapyvardžiu Šatrijos Ragana. Vaikystėje ypač mėgau jos miniatiūrą “Vyšnios“, ir paslaptingą autorės vardą prisimindavau kaskart, kai su tėvais pro Šatrijos kalną vingiuojančiu keliu važiuodavome pas senelį. Spėliodavau, ar ji vis dar gyvena ant to kalno; ar vaikus krosny kepa, ar tik gražius apsakymus apie juos rašo.
Rašytoja Marija Pečkauskaitė, kuri ir slėpėsi po raganišku slapyvardžiu, ant šios įdomios kalvos ne tik nebegyvena, bet ir, drįstu spėti, niekad negyveno (na, nebent palapinę pasistatė kartelį). Užtat visos save gerbiančios Žemaitijos raganos, sakoma, nuo senų laikų čia susirenka švęsti trumpiausią metų naktį.
Ne vienas padavimas bando pateisinti keistą kalno pavadinimą. Įtikinamiausias jų svariai ir istoriškai pasakoja apie raganų puotą:
Labiausiai kalną yra pamėgusios raganos, nuo neatmenamų laikų čionai suskrendančios iš tolimiausių vietovių puikiai praleisti trumpiausios vasaros nakties. Jos kūrena ugnį, renka uogas ir neša jas seniui su alksnine nosimi, sėdinčiam prie Joninių laužo. Užlipusieji į Šatriją gali linksmintis ir šokti su raganiukėmis iki pirmųjų gaidžių. Gauna ir vyno išgerti, ir deimantiniame soste pasėdėti. Deja, gaidžiui pragydus, sostas virsta kelmu, puikios taurės – išpuvusiomis kaukolėmis, o apie gėrimą tose taurėse jau geriau nekalbėti… Beje, vieną kartą įsilinksminusios raganos neišgirdo, kaip pragydo gaidys. Patekėjus saulei, joms teko skubiai sprukti, tačiau viena nelaimėlė nerado savo šluotos. Ėmė ieškoti jos, garsiai šaukdama: „Kur mano šatra?“ Nuo to ir kilęs šio kalno pavadinimas…
Šio pasakojimo mažiau įdomi variacija tokia: raganos kažkada apipylusios žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią. Taip atsiradęs kalnas, o po kiek laiko, bažnyčiai ėmus pūti, jo viršus įlinkęs. Kita pavadinimo kilmės versija bando įtikinti, kad Lietuvoje būta milžinų:
Kartą ėjęs milžinas, prisipylęs kišenes žemės, ir pavargęs. Tada jis atsigulęs pailsėti ir užmigęs, o pelės jo kišenes pragraužusios. Milžinas atsibudęs, pamatęs kad jo kišenės kiauros, labai supykęs ir sušukęs: ,,Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!“. Nuo to ir kilęs Šatrijos pavadinimas.
Ne mažiau nei raganoms Šatrijos kalnas vertingas ir archeologams. Žmonių čia esą apsigyventa ne vėliau nei 200m. pr.m.e.; apylinkės gausiai kasinėtos ir tyrinėtos, atrasta ir senovinių kapų. Tai, kad Šatrijos kalnas buvo viena svarbiausių pagonių šventviečių Lietuvoje, paliudija ne tik archeologiniai radiniai, bet ir faktas, kad nuo pačių ankstyviausių krikščionybės įvedimo laikų Žemaitijos vyskupai rezidavo netoli Šatrijos kalno esančiame Luokės kaime. Kodėl ne Telšiuose ar kitame, didesniame ir svarbesniame už Luokę Žemaitijos miestelyje? Matyt, todėl, kad teko pagonišką – taigi, pavojingą – vietą prižiūrėti ir netoli jos gyvenančias parapijos aveles ganyti, kad nebėgtų senųjų papročių pagerbti, šventosios ugnies pakūrenti.
Šiaip ar taip, ilgalaikėje perspektyvoje planas neišdegė, nes ir šiais laikais kasmet ant Šatrijos švenčiama Gabijos šventė: trečiąjį liepos šeštadienį pagoniškų tradicijų sekėjai susirenka ir degina amžinąją ugnį, kuri likusiai metų daliai perkeliama į Ryškėnų dvaro židinį, o kitą liepą vėl atvežama kūrenti ant kalno. Per Gabijos šventę galima šios amžinos, šventos ugnelės, prisidegus nuo laužo žvakę, skverną ar ką kita, parsinešti namo.
aguona
Domestic magick 