Alyvos

•birželio 1, 2015 • Parašykite komentarą

Bot. paprastoji alyva,   lot. Syringa vulgaris

Gentis: alyvmediniai

Naudojamos dalys: žiedai, lapai

Syringa vulgaris

Visi pažįstame gegužės-birželio mėnesiais žydintį svaigiai kvapų alyvos krūmą. Jis ne tik apkaišo mūsų pavasarinius prisiminimus gražiausiais akių ir nosies pojūčiais, bet ir turi gydomųjų savybių.

XIXa. alyvų ekstraktas (žinoma, ne grynas!) buvo veiksmingai naudojamas vejant parazitines kirmėles iš žmogaus organizmo. Tais laikais, lašinamas į kompresus, jis buvo ir viena veiksmingiausių priemonių karščiavimui sumažinti. Ir šiais laikais natūralioje medicinoje alyvų žiedai vis dar vertinami kaip stiprus antiseptikas, taip pat jie malšina skausmą, skatina prakaitavimą, varo šlapimą. Tam naudojami ne tik alyvų žiedai, bet ir pumpurai bei lapai, kuriuose yra eterinių aliejų, farnezolio ir sinigrino. Alyvų lapus galima dėti ant smilkinių, pakaušio srityje ir ant kaktos, jei skauda galvą. Jie vėsina ir malšina skausmą.

Alyvų žiedai užpilami alkoholiu, sandariai uždaromi ir paliekami tamsioje, vėsioje vietoje pastovėti mėnesį. Paskui šis antpilas naudojamas kompresams ir įtrynimams, sergant sąnarių ligomis, osteochondroze, artritu, reumatu, podagra.

Sveikatai taip pat naudingi alyvų nuovirai. Teigiama, kad alyvų žiedai mažina kraujo spaudimą. 8 – 10 alyvų žiedų (džiovintų arba šviežių) užpilti verdančiu vandeniu ir palikti per naktį. Rytą išgerti. Siekiant geriausių rezultatų, gerti kasdien vieną savaitę. Sergant inkstų ligomis, akmenlige galima pasidaryti tokį antpilą: 2 šaukštus džiovintų alyvų žiedų užpilti 240 ml verdančio vandens. Skystį padalinti į 3 – 4 lygias dalis ir išgerti per dieną. Gydymo trukmė – 15 dienų.

Alyvos yra antiseptikas, todėl jos gali pagreitinti negilių odos žaizdų, nudegimų gijimą. Pirmiausiai žaizdą reikia išvalyti, paskui uždėti švarų alyvos lapą ir aprišti steriliu tvarsčiu. Lapus keisti 3 – 5 kartus per dieną pirmąsias dvi dienas.

Alyvos ypač naudingos moterims – gali palengvinti menstruacijas. Liaudies medicinos žinovai pataria šaukštelį alyvų sėklų užpilti 240 ml vandens ir virti ant mažos ugnies apie 20 minučių. paskui nukošti ir gerti po 120 ml du kartus per dieną. Šį nuovirą rekomenduojama vartoti dvi savaites.

Nors istorija kaip reta paini, veikiausiai būtų tradiciška perpasakoti legendą, kuri suteikė visų gerai pažystamam(ir nuostabiai kvapniam!) alyvos krūmui jo lotynišką pavadinimą. Kaip dažnai esti su lotyniškais augalų pavadinimais, viskas prasidėjo nuo senovės Graikijos. Jaunasis miškų ir laukų dievas Panas kartą sutiko žavingą nimfą Syringą (žr. lotynišką alyvos pavadinimą), besikalbančią su aušros deive Eos. Tolesnė istorijos eiga labai primena liūdną Dafnės ir Apolono istoriją: (tikriausiai pagrįstai) išsigandusi, kad pernelyg susižavėjęs dievas ją išprievartaus, kaip ir kitas Antikos legendų veikėjas, Syringa, dar Panui kaip reikiant nespėjus jos užkalbinti, dėjo į kojas. Panas, žinoma – paskui, vis bandydamas numaldyti ir apraminti nimfą, kad spėtų jai tarti bent žodelį (tokia, matyt, buvo jo paties pasakojimo versija). Syringa nepasidavė – pasprukusi puolė į upę ir pasivertė tuščiavidurių meldų būriu. Panas nupjovė meldus (taip ir žinojau, kad jo ketinimai buvo smurtiniai!) ir iš jų pasigamino įžymiąją Pano dūdelę, lumzdelius (primenančią lietuviškus skudučius) – graikiškai pavadintą syrinks. Antikinėje Graikijoje – o ir vėliau – piemenys gamindavo šilpynes, dūdeles ir lumzdelius iš alyvų krūmo medienos. Esą, tokie skamba ypač gražiai.

balti alyvų žiedaiDaugumoje kultūrų alyvos kvapas (ir žiedai) siejami su atgimimu, pavasariu, meile, romantika. Viduržemio jūros baseino šalyse – ypač Kipre, Libane ir kt. Artimųjų Rytų šalyse) – alyvų žiedai asocijuojami su Velykomis (ir kitomis, pagoniškomis, pavasario šventėmis, mat žydi jų metu. Graikijoje, Balkanų šalyse jos laikomos romantiškiausiu meilės simboliu. Senovės keltų kultūroje alyvų aromatas buvo laikomas magišku, transformuojančiu; netgi manyta, kad šie žiedai ar jų eterinis aliejus galį perkelti uostantįj į mįslingą elfų, fėjų ir kitų gamtos dvasių karaliją. Šiuolaikinėje aromaterapijoje alyvų žiedų kvapas (dažniausiai CO2 ekstrakto forma) veiksmingai pasitelkiamas kovojant su nerimu, panikos priepuoliais ir kai kuriomis depresijos atmainomis. Peršasi išvada, kad kvapni alyvų žiedų puokštė (ypač violetinių ar rožinių) – būtent tai, ką pasimatymo metu norėtumėte padovanoti mylimajai ar pasimerkti kambaryje, pasikviesdamos į svečius mylimąjį: juk jų aromatas ne tik skatina nurimti ir atsipalaiduoti, bet ir žadina romantiškas mintis – netgi nukelia į kitą, magišką, plotmę (:

Pabaigai – perspėjimo žodis. Vaistinių ir aromatinių produktų su alyvų ekstraktu tuėtų vengti nėščiosios, taip pat kūdikį žindančios moterys. Alyvų ekstraktas yra stiprus alergenas, tad sudėtyje jo turintys parfumerijos ar namų švaros gaminiai netinka jautrios odos žmonėms.

Reklama

Trikertė žvaginė

•balandžio 20, 2015 • Parašykite komentarą

Bot. trikertė žvaginė,  lot. Capsella bursa-pastoris

Šeima: Brassicaceae

Naudojamos dalys: žolė (visa antžeminė augalo dalis)

Vaistams žaliavą galima rinkti:  balandžio – rugsėjo mėn.

Trikertė žvaginė – 20-60 cm aukščio žolinis augalas, paprastai “įsikurti“ mėgstantis smėlėtose, žvyruotose dirvose. Žvaginių žiedai balti, neypatingo grožio ir neišsiskiriantys, bet atpažinsite juos iš nepaprastai panašaus į melisą kvapo ir iš dailių širdutės formos vaisių, išsidėsčiusių abipus stiebo. Keista, bet išvertus iš lotynų kalbos, žolelės pavadinimas reiškia “piemens krepšį“.Trikertę žvaginę pažinsite iš plokščių, žalių širdutės formos vaisių (atrodo kaip lapeliai abipus stiebelio)

Šis augalas vertingas dėl to, kad stabdo įvairaus pobūdžio vidinį ir išorinį kraujavimą:  iš plaučių, inkstų, šlapimo pūslės. Ypatingai jo poveikis naudingas moterims, gydant ginekologinio spektro susirgimus. Žvaginių arbata nepakeičiama nesiliaujant kraujavimui po gimdymo. Dar vienas šios žolelės ypatingas privalumas tas, kad jos vartojimas yra suderinamas ir su vaistais. Tiesa, jokiais atvejais žvaginės lašų ar nuoviro nerekomenduojama vartoti ilgiau kaip 20 dienų be pertraukos.

Trikertė žvaginė taip pat pasižymi ir šlapimą varančiu poveikiu. Liaudies medicinoje ji vartojama nuo viduriavimo, aukšto kraujospūdžio, gastrito, esant kepenų, šlapimo pūslės ir inkstų skausmams, sutrikus medžiagų apykaitai. Ant sumušimų, nedidelių odos pažeidimų dedami iš šviežios žvaginių žolės išspaustų sulčių kompresai. Nerekomenduojama vartoti nėštumo metu, sergant tromboze, esant padidėjusiam kraujo krešumui; visiškai netinka gydyti lėtiniams šlapimo pūslės uždegimams.

Žvaginės renkamos žydėjimo metu (gerai, kad žydi ilgai…). Kaip ir daugumą žolelių, geriausia jas nupjauti debesuotą, bet ne lietingą dieną ir džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje, paslėptas nuo tiesioginių saulės spindulių. Tinkamai paruošta žaliava – tai stiebai su lapais, žiedais ar nesubrendusiais vaisiais, kurie turi silpną savitą kvapą. Skonis pasižymi kartumu (nors ir ne tokiu stipriu, kaip pelyno).

Vaistinė trikertės žvaginės arbata ruošiama taip: 1,5 valg. šaukšto smulkintos žvaginių žolės užpilame stikline verdančio vandens, palaikome 30 min., nukošiam. Gerti po 1 valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną; geriausia – prieš valgį.

Senovės lietuvių magijoje ši žolelė vertinta kaip puiki apsaugos priemonė nuo žmonių pavydo, pavyduolių siunčiamos neigiamos energijos (žvaginė netgi vadinta “pavydžole“).

“Norint, kad žmogus būtų neapžavėtas, reikia gerti šio augalo arbatas kokią savaitę, kad pavydas, kuris griaužia kitą žmogų dėl tavęs, nueitų ir nepakenktų.“ — žolininkas Virgilijus Skirkevičius.

Įvairiuose Lietuvos regionuose ir įvairiais laikais ši žolelė vadinta: keridžolė, pavydžolė, badakruopė, maišelauninkas, maišelninkas, piemens tarbelė, pojudrė, trikertė sūrmaišė, žvagilis, žvaginis, žvaginiai, žvagutis, žvagučiai.

 

Įžymiausios burtų knygos

•kovo 25, 2015 • Parašykite komentarą

Terminas “grimuarija“ (pranc. grimoire) galėtų būti verčiamas kaip “burtų knyga“ ar “magijos vadovėlis“. Nors knygos, kuriose pateikiamos magiškų ritualų, gėralų ir pan. instrukcijos, toli gražu nėra išskirtinai Vakarų kultūroms būdingas reiškinys (veikiau priešingai), žodis “grimuarija“ paprastai vartojamas apibūdinti būtent Europoje naudotas burtų knygas. Taip pat paprastai pavadinimas “grimuarija“ taikomas veikalams, kurie buvo populiarūs nuo pat ankstyviausiųjų viduramžių iki XIXa. pirmosios pusės (tiesa, pirmasis “leidinys“, kurį iš bėdos būtų galima pavadinti grimuarija, archeologų buvo rastas buvusios Mezopotamijos teritorijoje, išraižytas dantiraščiu ant molinių lentelių, bet apie tai plačiau galite paskaityti straipsnyje apie grimuarijų istoriją). Net ir tais retais atvejais, kai žinomas tikslus konkretaus veikalo parašymo ir/ar išleidimo laikotarpis, grimuarijų autorystė paprastai mažų mažiausiai abejotina (ne viena grimuarija priskiriama dviems ar daugiau autorių, arba skirtingais amžiais išleidžiama skirtingais pavadinimais), o dažnai ir visiškai apgaubta anonimiškumo ar pseudoistorinių pasakojimų, legendų.

Kas rašoma grimuarijose? Patys įvairiausi dalykai: magiškų eliksyrų receptai ir gydomąjį ar kitokį poveikį turinčių žolelių aprašai, įvairiausio pobūdžio ritualų – nuo paprasčiausių liaudies burtų iki sudėtingiausių okultistinių – aprašymai, astralinių, mitologinių būtybių, angelų, dvasių, demonų ir dar balažin kokių tikrų ir menamų padarų “bestiarijai“ ir hierarchijos, teologinės ir filosofinės idėjos, patarimai ir prietarai, kaip galima ką nors prakeikti ar užkerėti, maldos ir ritualinės giesmės, magiškų simbolių paveikslėliai ir jų paaiškinimai, sapnų aiškinimai, alegoriniai pasakojimai, kurių funkcijos ir reikšmės tiesiog neįmanoma vienareikšmiškai interpretuoti; ateities pranašystės, apokrifiniai šventųjų raštų aiškinimai, gamtinių ir antgamtinių reiškinių dėsniai, instrukcijos, kaip pasigaminti talismaną, amuletą, vienokį ar kitokį magišką įrankį; slaptiraščiai, šifrai ir kitos slaptųjų draugijų kodavimo sistemos. Ir dar daugybė dalykų, kurių šiuolaikinio žmogaus vaizduotė neišneša.

Vėliausias archeologams žinomas "Honorijaus knygos" egzempliorius, priklausęs Džonui Di.

Knygų skaitomumo statistikos ir bestselerių sąrašų, deja, senovėje nebuvo (arba neišliko, cha), tad bet koks bandymas tiksliai įvardyti populiariausią visų laikų grimuariją nebus objektyvus. Bet vis dėlto galime aptarti kelias iš įžymiausiųjų – tokių įžymių, kad informacija apie jų naudojimo atvejus ir paplitimą pasiekė net mūsų laikus.

Picatrix

Tai XIa. arabų kraštuose sukurtas veikalas, tad šiuo pavadinimu jis pagarsėjęs tik vakaruose (originalo kalba vadinasi Ghâyat al-Hakîm fi’l-sihr). Picatrix laikoma išsamiausia ir suprantamiausia grimuarija. Būtent šis veikalas greičiausiai tapo prototipu bevardės “burtų knygos“, sutinkamos pasakose, filmuose ir filmukuose, romanuose bei komiksuose. Jis kupinas naudingų patarimų ir kažko, ką galima būtų paavdinti “praktiškais užkeikimais kiekvienai dienai“, pavyzdžiui, kaip išgydyti skorpionPicatrixo įgėlimą, kaip magiškai pabėgti iš kalėjimo, kaip pritraukti kito žmogaus meilę ar “nunuodyti žvilgsniu ar veiksmu“. Įdomu tai, kad Picatrix pasižymi stipriu helenizmu, nors buvo parašyta arabų kalifate. Tai verčia manyti, jog ši grimuarija yra rinkinys iš įvairių senovės graikų raštų apie magiją, o galbūt dar senesnės, antikinės, grimuarijos vertimas (sykiu ir adaptacija viduramžių visuomenei). Burtažodžių, užkalbėjimų ir užkeikimų teksto funkciją joje dažnai atlieka senovės graikų maldos, nors XIa. grimuarijoje tai pristatoma kaip astrologinė magija, “kreipimasis į žvaigždes“. Ritualų metu kartojamos maldos Saturnui, Marsui ir kitiems dangaus kūnams buvo iš naujo atrastos ir suvešėjo šiuolaikinėje wicca magijos tradicijoje.

Tiksli Picatrix autorystė nėra nustatyta, nors tradiciškai ji būdavo priskiriama matematikui ir astrologui Maslama al-Majriti (?-1008m.) arba įžymiam talismanų kūrėjui Qasim al-Qurtubi (datos nežinomos). Platesnei, ne vien magiškai intelektualinei istorijai šis veikalas reiškmingas tuo, kad skatino praktikuotojus eksperimentuoti, praktiškai ieškant geriausio metodo ir sprendimo. Hebrajiškas vertimas netgi dar tiksliau apibrėžia vėliau mokslinę tapusią veiklos formulę, siūlydamas išsikelti hipotezę (apie kokių nors substancijų ar kerų veikimą), tuomet ją praktiškai patikrinti ir taip patvirtinti arba atmesti.

“Raudonasis drakonas“

Ši knyga yra tikra lengenda. Visa, kas su ja susiję – legendiška, pradedant jos atradimo aplinkybėmis (esą ji 1750 m. rasta Saliamono kape ir jos originalas parašytas bibline aramėjų kalba), baigiant gandais, apipynusiais pačią knygą (jos esą neįmanoma sudeginti, nes ji atspari ugniai) ir jos skaitytojus (jiems neva pasirodąs pats Liuciferis ir siūląs visokius sandorius). Ne veltui leidinys cirkuliavo prisidengęs net keliais grandioziškais pavadinimais – Grand Grimoire, Le Veritable Dragon Rouge (“TIkrasis Raudonasis drakonas“) ir kt.

Iš tiesų tai net ne viena, o kelios burtų knygos, po XVIIIa. prasidėjusio pigių spausdintinių grimuarijų bumo sudėtos į vieną ir velnioniškai išpopuliarėjusios XIXa. Paprastai “Raudonąjam drakonui“ priskiriamos keturių senesnių grimuarijų naujai išleistos versijos (žymiausia iš panaudotų grimuarijų – “Saliamono raktasLe Veritable Dragon Rouge“, kurios autorystė klaidingai priskiriama karaliui Saliamonui, nors jos tekstas pirmąkart užrašytas XIV-XVa.; kitas įžymus tomas – “Honorijaus knyga“, jo tekstas, manoma, sukurtas XIIIa. ir jame daugiausia aprašomi angelai bei jų iššaukimo ritualai, taip pat viduramžių demonologija). “Drakonas“ apgaubtas tamsia šlove kaip tinkamiausias vadovėlis norintiems iššaukti Velnią ar jam tarnaujančius demonus. “Raudonasis drakonas“ paplito ir išgarsėjo kur kas plačiau, nei kada nors buvo paplitusi kuri nors iš senųjų grimuarijų, pagal kurias jis parašytas. Net šiais laikais šis leidinys vis dar populiarus ir naudojamas buvusiose Prancūzijos kolonijose Karibuose.

Grimuarijos: negirdėtoji literatūros istorija

•gruodžio 1, 2014 • Parašykite komentarą

Veikiausiai esate girdėję apie grimuarijas kuriame nors iš populiarių filmų, galbūt užtikote užuominų į jas kompiuteriniame žaidime ar fantastiniame romane. Bet ar ką nors žinome apie tikrąsias, istorines magiškas knygas?

Terminas “grimuarija“ (pranc. grimoire) galėtų būti verčiamas kaip “burtų knyga“ ar “magijos vadovėlis“. Nors knygų, kuriose aprašomi magiški ritualai, pateikiamos instrukcijos, kaip išvirti stebuklingą gėralą ar dalijami patarimai, kaip išsikviesti vieną ar kitą dvasią, toli gražu nėra išskirtinai Europos kultūroms būdingas reiškinys (veikiau priešingai), žodis “grimuarija“ paprastai vartojamas apibūdinti būtent Europoje ir Artimuosiuose Rytuose išleistas (ar bent tuose regionuose cirukuliavusias) burtų knygas.

Knygos, kurioms galioja pavadinimas “grimuarija“, paprastai atitinka ne tik geografinį, bet ir laikotarpio kriterijų: šio pobūdžio burtų knygos buvo populiarios nuo pat ankstyviausiųjų viduramžių iki XIXa. pirmosios pusės (tiesa, pirmasis “leidinys“, kurį iš bėdos būtų galima pavadinti grimuarija, archeologų buvo rastas buvusios Mezopotamijos teritorijoje, išraižytas dantiraščiu ant molinių lentelių, bet apie tai plačiau galėsite paskaityti vėliau). Grimuarijų išplitimas, jų kopijų gausėjimas ir atpigimas, o galiausiai ir okultizmo populiarėjimas Europoje, istoriškai susijęs su spaudos technikos tobulėjimu, spausdinto teksto prieinamumu.

Grimuarijos ne tik leidžia išmokti ar perduoti magiškas žinias; kartais ir patys tekstai, popieriniai jų pavidalai, yra laikomi turinčiais magišką galią ar darančiais stebuklingą poveikį. Ne tik senovinėse legendose, bet ir XXa. kultūroje (ir net šiuolaikinėje popkultūroje) sutinkamos istorijos apie klastingas, tarsi savo atskirą valią turinčias knygas, kurios vienam skaitytojui gali atskleisti nuostabų slapto žinojimo pasaulį, o kitą – apkvailinti ir pavergti: Hario Poterio knygose minimos užkeiktos knygos, kurių negali liautis skaitęs ar tokios, kurias perskaitęs visą likusį gyvenimą kalbėsi eilėmis; maža mergaitė Liusė vienoje C.S. Lewis’o istorijų apie Narniją užtinka aiškiaregiškas vizijas savo puslapiuose pamatyti leidžiantį sunkų tomą; kompiuterinio žaidimo “Skyrim“ protagonistą veikalas apie magiškus pasaulius nukelia į pavojingą, nežinia kur egzistuojančią vietą – tokių pavyzdžių veikiausiai galima sutikti net ne šimtus, o tūkstančius.Taip grimuarijos vaizduojamos popkultūroje

Iš ko kilo aikštingos, užkerėtos, nelengvai perprantamos knygos archetipas? Kaip ir dauguma mūsų sąmonėje užfiksuotų įvaizdžių, šis taip pat turi savo istorinį pagrindą.

Seniausios žinomos burtų knygos, kaip jau minėta, buvo atkastos Tarpupio regione. Tai – maždaug 4-5 a. pr. m.e. sukurti molinių lentelių rinkiniai, rasti kasinėjant senovinio Uruko miesto griuvėsius. Kitos įžymios senovės pasaulio magijos knygos ėmė rastis Egipte po Aleksandro Makedoniečio užkariavimo 332-asiais metais pr. m. e. Tradicinė magijos sistema helenizuotame Egipte ėmė kisti, sudėtingėti; naudojamų užkeikimų ir giesmių spektras prasiplėtė – jie nebebuvo skirti vien gydymui ar apsaugai. Manoma, kad vystantis koptiškąjam raštui bei atsidarius Aleksandrijos bibliotekai, knygos apie magijos priemones tapo tartum savaime aiškia literatūros paveldo dalimi. Įdomu tai, kad būtent šiuo laikotarpiu pasirodė paslaptingoji Hermio Trismegisto figūra, bet apie ją plačiau parašysiu kituose straipsniuose.

Kitas įdomus kultūros istorijos faktas yra tai, kad Mozė tarp antikinių rašytojų buvo dažniau laikomas egiptiečiu (kuris Egipte mokėsi ir magijos meno) nei žydu. Pamenate, kaip jis praskyrė Raudonąją jūrą ir kitus panašius triukus? Taigi. Galbūt Mozei padėjo ne tik dievas, bet ir perskaitytos pirmosios grimuarijos. Beje, Mozei priskiriama vienos iš įžymiausių (vėliau, viduramžiais, į okultizmą linkusių europiečių vaizduotes pavergusios) grimuarijų autorystė.

Antikos laikų graikai ir romėnai knygas apie magiją laikė persų išradimu (daugiausia prie šio įsitikinimo prisidėjo zoroastrizmo praktika). Žydai taip pat buvo laikyti didžiai nnusimanačiais magijos dalyke (veikiausiai tokį įvaizdį jiems pelnė graikams sunkiai suprantamas Kabalos mokymas). Turint omenyje, kad dauguma Europą sudrebinusių burtų knygų atkeliavo iš Artimųjų Rytų (kur buvo sukurtos ar išsaugotos) – Egipto,  Mezopotamijos, Persijos ir t.t. – ši nuostata atrodo pagrįsta. Kalbant apie grimuarijas senovės Romoje, egzistuoja archeologinių įrodymų, kad burtų knygomis kaip instrukcijų ir/ar išminties tekstais naudojosi gnostikai ir kai kurios kitos ankstyvosios krikščionybės sektos.

Viduramžiais grimuarijų tik daugėjo. Grimuarijas tyrinėjantis istorikas Owenas Davies’as rašo:

“Nors krikščionių bažnyčiai puikiai pavyko susidoroti su demonizuotuoju pagonišku tikėjimu ir įvairiomis senųjų dievų garbinimo formomis, jos autoritetams taip ir nepavyko nubrėžti ir išlaikyti aiškios skiriamosios linijos tarp religinio tikėjimo ir magijos. Bažnyčia padalino visas tuo metu cirkuliavusias magines knygas į natūraliosios magijos ir demoniškos magijos (pirmosios buvo daugiausia skirtos gydymui ir toleruojamos kaip pagarbos dieviškųjų jėgų egzistavimui praktika, o antrosios, aprašančios ateities spėjimo metodus, bendravimą su dvasiomis ir panašiai, laikytos neleistina raganyste). Nepaisant šio suskirstymo, egzistuoja sunkiai nuginčijamų įrodymų, kad dvasininkija ir buvo didžiausi visų rūšių magijos praktikuotojai.“

Keli įžymūs magijos veikalai netgi buvo priskiriami neva jiems parašiusiems praeities popiežiams, kiti – versti iš arabiškų (pvz. įžymi XIIIa, grimuarija apie astralinę magiją “Picatrix“) ar hebrajiškų šaltinių.

Su Naujaisiais amžiais atėjo dideli Bažnyčios pokyčiai –  reformacija, po jos kontrreformacija, o su ja ir raganų medžioklės. Daugėjo ir įvairių grimuarijų: populiarėjo hermetikų darbai, buvo išleista knyga, kurioje išvardyti 69 demonai; kaip atsaką į ją Bažnyčia ėmė leisti veikalus apie egzorcizmą – tiesa, knygos apie dvasių išvarymą nepaprastai priminė grimuarijas, kuriose buvo aprašomas dvasių iškvietimas. Atsiradus galimybei lengviau pagaminti daugybę vienos knygos kopijų ir augant raštingai auditorijai, okultizmo populiarumas augo. Žemesniosiose visuomenės klasėse “profesionalių“ magijos vadovėlių medžiaga buvo inkorporuota į liaudiškus prietarus ir kaimo žiniuonių magines praktikas. Šiuo istoriniu laikotarpiu atsirado Inkvizicijos institucija, su kurios pagalba Bažnyčia užsiimė papročių, žmonių ir tikėjimų, kuriuos laikė eretiškais, priespauda. 1599m. išleidus pirmąjį draudžiamų knygų sąrašą, grimuarijų įvaizdis ėmė darytis vis labiau ir labiau neigiamas, o magija imta suvokti kaip kažkas iš prigimties demoniško. Inkvizitorių veikimo laikotarpiu Europoje buvo nužudyta apie 40 tūkst. žmonių, dauguma jų – moterys. Dažnai grimuarijų turėjimas ir/arba skaitymas tapdavo pagrindiniu įkalčiu raganystės “byloje“. Rimstant raganų medžioklėms, didžiausią klestėjimą bei pouliarumą okultizmas, įvairios sektos ir maginės praktikos išgyveno rokoko laikotarpiu (tokių idėjų gyvavimas ATR laikų Lietuvoje kuo žaviausiai aprašomas Kristinos Sabaliauskaitės romano “Silva Rerum“ antrame ir ypač trečiame tomuose).

GrimuarijaXVIII ir XIXa. Bažnyčios įtaką pamažu “atskiedė“ mokslas ir Apšvietos idėjos, kurios ypač paplito tarp turtingesniųjų luomų; vis dėlto žemesniuosiuose visuomenės sluoksniuose prietarai ir maginės praktikos toliau klestėjo. Kai kuriuose Europos regionuose tebesitęsė raganų medžioklė; Prancūzijoje nebe Bažnyčios, o policijos atstovai nusitaikė į būrėjus ir ateities pranašautojus – daugėjo atvejų, kai jie, pelnytai ar ne, būdavo suimami už sukčiavimą ir reketavimą. Viena įžymiausių ir galingiausiomis laikomų grimuarijų, “Raudonasis drakonas“, buvo išleistas būtent šiuo laikotarpiu, jau po Ddžiosios Prancūzijos revoliucijos (apie šį magišką veikalą daugiau galėsite sužinoti straipsnyje apie įžymiausias visų laikų burtų knygas). Būtent šis veikalas buvo vienas iš legendinių grimuarijų, kurios pagarsėjo ne tik kaip slaptų žinių lobynas, bet ir kaip nepaprastas daiktas, kuriam savaime priskiriama pavojinga galia. Sklando legendos apie žmones, kurie dingo (buvo pagrobti dvasių?) pabandę perskaityti šią knygą, ar regėjo šiurpias vizijas, susirgo ar buvo prakeikti vos ją palietę. Tokiomis ir panašiomis legendomis apgaubtos ir kai kurios kitos grimuarijos.

Grimuarijų prieinamumas ir masinė leidyba iš Prancūzijos netrukus išplito į aplinkines šalis – Ispaniją, Vokietiją, Šveicariją. Šveicarijos miestas Ženeva XVIII-XIXa. aplinkinių šalių gyventojams buvo tam tikra prasme virtęs okultistų Meka; kalvinistinėje Šveicarijoje į grimuarijų leidybą ir pardavimą žiūrėta dar atlaidžiau, nei katalikiškose šalyse. Tuo tarpu Vokietijoje užgimstant romantizmo judėjimui ir augant susidomėjimui folkloru, istorikai ir kiti socialinių mokslų atstovai susidomėjo grimuarijomis iš profesinės pusės. Vis dėlto gyvybingiausias okultinių judėjimų atgimimas ir suvešėjimas vyko Jungtinėje Karalystėje, kur buvo parašytos kelios įžymiausios XIXa. grimuarijos ir suklestėjo okultistiniai, neopagoniški judėjimai bei slaptos organizacijos (įžymioji “Auksinė Aušra“ (The Golden Dawn), Ordo Templi Orientis ir kitos). Tiesa, dauguma XIXa. sukurtų grimuarijų nebuvo originalios, “nusirašinėjo“ nuo senesnių, magijos mokymų klasika laikomų kūrinių.

Dvidešimtajame amžiuje grimuarijų istorija, rodos, užsibaigė. Ar jų kūrėjai bei naudotojai išsisėmė ir tenkinasi senovės žiniomis? O gal pasitraukė į pogrindį ir autentiškas, unikalias žinias slepia stropiau nei bet kada?.. Galime tik stebėti burtų knygų istorijos atšvaitus šiuolaikinių autorių kūryboje ir spėlioti.

 

 

Afirmacijos

•lapkričio 27, 2014 • Parašykite komentarą

Kai kuriems žodis “afirmacija“ veikiausiai asocijuojasi su tam tikra krikščionių bažnyčios procedūra, ar dar su kuo nors. Skubu patvirtinti, kad kalbėsime ne apie tai, ir dar labiau skubu link šio žodžio apibrėžimo magiškame kontekste:

Afirmacija – tai magiška formulė, sakinys, kuriame sutelkta visa mūsų burtais siekiamo tikslo esmė. Tai tarsi malda ar savitaigai skirta mantra.

Jei leistumėte man pasitelkti ne ypač originalią metaforą, afirmacijos yra viena iš veiksmingo magiško ritualo atraminių kolonų. Prastai suformuluotas ritualo, kerų, būrimo, meditacijos ar pan. veiksmų tikslas ir/arba netinkamai jį perteikianti afirmacija ne tik gali neatnešti lauktos naudos, bet netgi padaryti nemažai žalos. Jei jau jos tokios svarbios, kur ir kaipgi naudojamos afirmacijos? Yra daugybė ritualų, kurių pagrindas yra afirmacijos formulavimas ir užrašymas (kartais žodžiu ar raštu pakartojant tam tikrą skaičių kartų); taip pat yra daugybė ritualų, kurių instrukcijose jokios afirmacijos neminimos, o bet tačiau tokio ritualo kokybė toli gražu ne nukristų – priešingai – jei prieš jo imdamiesi skirtume minutėlę tikslui tiksliai ir taikliai suformuluoti. Afirmacijos pritaikomos bet kurios srities magijoje ir netgi ne vien magijoje – visiems pažįstamas visiškai sekuliarus autogeninės treniruotės būdas, kai paprasčiausiai sau ką nors kartojame labai įtikinamai, daugybę kartų per dieną, pavyzdžiui, “Aš laimingas toks, koks esu“, ar “Esu sveikas“, arba “Visados pasitikiu savimi“. Popieriaus ritinėliai, pilnutėliai prirašyti pasikartojančių afirmacijų (dažnai – ypatingu, prie magiško tikslo priderintu rašalu), uždaromi skrynutėse ir užkasami nuošaliose vietose; afirmacijos verčiamos sigilėmis (žr. šičia) ir raižomos ant amuletų; jos kartojamos pašnibždomis maudantis duše ar giedamos kaip maldos ritualo metu; užrašomos ant interjero aksesuarų, kad visados būtų prieš akis; išdėliojamos iš akmenėlių apsauginio rato viduryje, užšifruojamos magiškais rašmenimis ir išraižomos ant ypatingo metalo plokštelių ar simboliškai sudeginamos liepsnoje, vos spėjus jas užrašyti… Galima vardyti ir vardyti įvairiausius afirmacijų panaudojimo, “įgalinimo“, pavyzdžius, ir niekad nepritrūkti idėjų. Jūs rasite sau tinkamiausią.

Kaip suformuluoti tikrai vykusią, t.y. galingą ir taiklią, afirmaciją? Būtina atsižvelgti į kelis labai paprastus dėsnius.

  1. Visada formuluokite sakinį esamuoju arba netgi būtuoju laiku, taip, lyg norimas dalykas jau vyktų arba būtų įvykęs, net jei beviltiškai stengiatės, kad tai įvyktų bent tolimoje ateityje.
  2. Visiškai nevartokite nei neiginių, nei negatyvių priešdėlių (“ne-“), o jei įmanoma, išvenkite ir neigiamos prasmės žodžių. Pavyzdžiui, sakynys “Niekada nesergu“ bus prasta afirmacija ir gali turėti netgi priešingą poveikį, nei norėtumėte, o štai su formuluote “Visad esu sveikas“ tikrai neprašausite pro šalį.
  3. Siekite lakoniškumo. Kur tik įmanoma ir kai tai nekeičia prasmės, atsisakykite papildomų žodžių, numeskite įvardžius ir kitaip trumpinkite, koncentruokite savo sakinį. Taip pat geriau veikia du trumpi sakiniai, nei vienas labai ilgas, net jei turėsite kaskart pakartoti juos abu.
  4. Labai, labai gerai apsvarstykite, ar tikrai jūsų suformuluotas sakinys geriausiai atspindi tai, ko norite, ir ar tai nėra vienas tų norų, kurių vėliau gailimės, kai jie išsipildo. Prisiminkite ir maginės energijos grįžtamumo bei kitas su magijos etika susijusias taisykles.

Kiek mažiau svarbus, bet vistiek  vertas paminėti vykusių aformacijų bruožas yra tinkamas, patrauklus skambesys. Kai kur pasitaiko nuomonių, kad asonansai veikia geriau nei aliteracijos, t.y. balsių sąskambiai labiau joms tinka nei sunkiai ištariami, priebalsėmis perkrauti, “gergždžiantys“ žodžių junginiai (tai greičiau gairė nei nelaužytina fonetinė afirmacijų taisyklė). Taip pat, kai įmanoma, nebloga mintis būtų savo afirmaciją sueiliuoti. Sėkmės užkoduojant savąjį rytojų.

Varnalėša

•lapkričio 26, 2014 • Parašykite komentarą

Bot. didžioji varnalėša,       lot. Arctium lappa

Šeima: astrinių                           Naudojamos dalys: lapai, šaknys

 

Didžioji varnalėšaTikriausiai ne aš viena vaikystėje svaidžiausi lipnaus kamuoliuko pavidalo žiedais, norėdama paerzinti draugus. Kad varnalėšą galima puikiai panaudoti ne tik įklijavimui į ilgus kieno nors plaukus, sužinojau daug vėliau.

Varnalėša – dvimetis augalas, paprastai siekiantis 60–180 cm aukštį. Simboliškai tariant, varnalėša ir jos poveikis asocijuojami su Saturnu (anot kitų šaltinių – su Marsu), t.y. pasižymi apvalančiomis, toksinus (tiek biologine, tiek perkeltine prasme) išvarančiomis, sutraukiančiomis, sutvirtinančiomis savybėmis (todėl kartais naudojama su apsauga bei apvalymu susijusiuose ritualuose).

Kur galima jų rasti? Ogi bet kur: pievose, šiukšlynuose, dykvietėse, krūmynuose. Lietuvoje iš viso auga keturios varnalėšų rūšys. Vaistams tinka didžiųjų (Arctium lappa L.), paprastųjų (Arctium tomentosum Mill.) ir mažųjų varnalėšų (Arctium minus Bernh.) lapai, kotai bei šaknys. Kaipgi geriausia išnaudoti visas stebuklingas šio “nuo galvos iki kojų naudingo“ augalo savybes?

Šaknys. Varnalėšos šaknyse yra daug inulino, kuris lengvai virsta cukraus pakaitalu, itin reikalingu sergantiems cukralige. Tinkamiausios yra jaunų varnalėšų šaknys. Rauti reikia vėlų rudenį, kai lapai nunyksta (geriausia vėlų spalį ar lapkritį). Šaknys, skirtingai nei žiedai, kasamos bet kuriuo paros metu ir beveik bet kokiomis oro sąlygomis. Iškastas požemines augalo dalis reikėtų nedelsiant nuvalyti, nuplauti švariu vandeniu ir paskleidus palikti džiūti. Po kurio laiko, jau joms kiek apdžiūvus, nupjaustomos nereikalingos, vaistinei žaliavai netinkamos dalys, susmukinama 10–15 cm ilgio gabaliukais (storesnės skeliamos išilgai) ir toliau džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje (bet ne aukštesnėje kaip 45–50 OC temperatūroje). Gerai išdžiovintos šaknys turi būti pilkai rusvos spalvos, silpno kvapo, salstelėjusios, be to, lengvai lūžtančios. Štai tokias jau galima sudėti į skardinę dėžutę, popierinį arba drobinį maišelį ir laikyti per žiemą.

Šaukštą susmulkintų didžiųjų varnalėšų šaknų užpilkite dviem stiklinėmis verdančio vandens ir pavirkite 30 min. Atvėsintas ir nukoštas toks nuoviras puikiai tinka naudoti gydomiesiems kompresams nuo egzemos; sergant artritu siūloma išgerti po šaukštą šio skysčio 4 kartus per dieną.

Iš varnalėšų šaknų galima pasigaminti ir puikų gydomąjį aliejų skaudamiems sąnariams įtrinti: į nedidelį indą suberkite 10 valg. šaukštų susmulkintų šviežių varnalėšų šaknų ir užpilkite 100 g saulėgrąžų ar alyvuogių aliejaus. Taip jas laikykite parą, po to aliejų nupilkite į kitą švarų indą, o ant viršaus vėl užpilkite 150 g šviežio saulėgrąžų aliejaus. Naują mišinį 30 min. pakaitinkite vandens vonelėje ir palikite joje dvi tris valandas aušti. Perkoškite, sumaišykite su pirmuoju pastovėjusiu aliejumi ir laikykite tamsioje vietoje (geriausia – supilstę į sausus, švarius buteliukus).

Kai kurių šalių virtuvėje, pvz., Japonijos, jaunos, pavasarį išrautos varnalėšų šaknys ir stiebai vartojami maistui (dedami į sriubas arba išvirti įpjaustomi į salotas; jap.k. vadinami gobō).

Lapkočiai. Iš išvaizdos jie šiek tiek primena rabarbarus, bet yra ko gero dar naudingesni sveikatai nei pastarieji. Puiki mintis būtų pasiskynus ir susmulkinus jaunų varnalėšos lapkočių išsivirti kompoto (dėl skonio siūlyčiau sumaišyti su ne ką mažesniu kiekiu minėtųjų rabarbarų) – tikras jaunystės eliksyras!

Lapai. Svarbiausias ir populiariausias šių (nemaloniai) pūkuotų lapų panaudojimo būdas – tikras išganymas kenčiantiems sąnarių ar druskų nuosėdų kamuojamo sprando skausmus. Pašildyti varnalėšų lapai pūkuotąja puse keliais sluoksniais dedami ant skaudamo sąnario; ant viršaus apvyniojamas plėvelės, maišelio ar kitoks neperšlampamas sluoksnis ir užrišamas šiltas šalikas. Siūloma laikyti per naktį. (Jeigu dirgina odą, padėtų ją truputį patepti natūraliu augaliniu aliejumi.) Kompresą galima ruošti ir košelės pavidalo – susmulkintus lapus pavirti 20min ir perkošus bei truputį sumaigius krauti ant skaudamų vietų (sandarus aprišimas visai nakčiai vistiek galioja, tik, žinoma, per stipriai neužverškite). Kinpira (Japanese salad made of burdock roots and carrots)

Iš varnalėšų lapų sulčių gaminamas gydomasis užpilas (lapų sultis lygiomis dalimis reikia sumaišyti su gera degtine). Sakoma, saikingai vartojamas antpilas puikiai reguliuoja medžiagų apykaitą.

Liaudies medicina siūlo šviežių varnalėšos lapų arbata malšinti kepenų ligas; ji tinka ir stiprinti organizmą sveikstant po ligos, užsiimant detoksikacija. Lapus galima rinkti liepos ir ankstyvą rugpjūčio mėnesiais, tačiau būtina pasirinkti ekologiškai švarias, geriausia – nuošalias vietas.

Įdomu. Tarmiškai varnalėša vadinama daugybe visokių vardų. Įdomesni jų: bajoržolė, godlapis, kapeliušnikas, lapūkas, pakeleivis.

Dėmesio! Varnalėša yra vaistinis, o ne šiaip žolelių arbatėlei virti tinkamas augalas. Atsižvelkite į savo negalavimus ir venkite vartoti be realaus reikalo. Atminkite, kad varnalėšų ypač nepatartina vartoti laukiantis ar žindant kūdikį, taip pat laikykitės nuo jų atokiai, jei esate alergiški kitiems graižiažiedžių šeimos augalams.

 

 

 

 

Raganų eglė

•birželio 25, 2014 • Parašykite komentarą

Seniau eglė turėjo 18 kamienų, bet vienas nulūžo per audrą.Nesvarbu, ieškote vietos magiškai iniciacijai, intuiciją stiprinančiam ritualui, ar paprasčiausiai norėtumėte pajusti gamtos jėgą ir artumą – rekomenduoju aplankyti Raganų eglę, dar vadinamą Raganų Šluota, augančią Vilkyškių miške. Visiems kūrybinių tikslų siekėjams ir nuotykių ieškotojams, gamtos vaikams ir/ar pagoniško tikėjimo atstovams, raganoms ir raganiams, praktikuojantiems dvasines tradicijas ir inovacijas, miško mylėtojams ir paslapčių rakinėtojams – privaloma. Jei gyvenate Lietuvoje, išvis neturėsite kaip pasiteisinti. Tai tikra jėgos vieta.

Į Vilkyškių mišką – jis, beje, tikra, gūdi lietuviška giria su visomis bioenergetinėmis ir botaninėmis šio žodžio implikacijomis – įžengiau vakarėjant. Vėliau atradau kur kas patogesnį kelią, vedantį prie Eglės tiesiai, plačiai ir patogiai nuo Vilkyškių miestelio, bet Kupolės vakarą, hiperbolizuotai tariant, broviausi per brūzgynus. Smagu, kad pasukau link Raganų Šluotos būtent nuo Vilkyškių piliakalnio (šis tas iš senovės skalvių palikimo), nes gavau pereiti senovine ąžuolų alėja – įspūdingas vaizdas, dar įspūdingesnis jausmas. Ne vieną senolį mačiau perskeltą žaibo ar nudžiūvusį, bet vistiek apie 40 ąžuolų stūksojo rūsčiai, bet atsidavusiai sergstintys, palinkę virš manęs. Takui vis labiau nykstant užžėlusiose žolėse, kaupiantis lietui teko skintis kelią per lazdynų giraitę, kupiną keistai rausvos šviesos. Ne kartą pasukau ne tuo taku ir teko grįžti, bet galiausiai už klaidžiojimą buvo atlyginta: radau pusiau turistams subalansuotą taką ir įžymiąją eglę, visų miško dvasių motiną, senolę karalienę su visais septyniolika žadėtųjų kamienų. Aplink po medžiais jau telkėsi prietema, vasarvidžio žaluma buvo pasiekusi aukščiausią intensyvumo tašką. Sveika pajusti, kad, kaip žmogėnijos atstovas, ne visur esi pageidaujamas ir lengvai priimamas. ; “ne tavo čia pasaulis, elkis kaip svečias ir šiukštu nesijausk kaip namuose“. Bet ir neišvarys niekas iš ten – nebent paties baimės, bauguliai ir silpnumas išguis ieškoti saulėtesnės miško aikštelės, kur dar nenusileido šešėliai.

Tiems, kam aktualu – tobula vieta solsticijos ritualui. Galbūt įdomu būtų sugrįžti žiemą, ir pajusti pasikeitusias girios vibracijas.

Raganų Šluota