Grimuarijos: negirdėtoji literatūros istorija

Veikiausiai esate girdėję apie grimuarijas kuriame nors iš populiarių filmų, galbūt užtikote užuominų į jas kompiuteriniame žaidime ar fantastiniame romane. Bet ar ką nors žinome apie tikrąsias, istorines magiškas knygas?

Terminas “grimuarija“ (pranc. grimoire) galėtų būti verčiamas kaip “burtų knyga“ ar “magijos vadovėlis“. Nors knygų, kuriose aprašomi magiški ritualai, pateikiamos instrukcijos, kaip išvirti stebuklingą gėralą ar dalijami patarimai, kaip išsikviesti vieną ar kitą dvasią, toli gražu nėra išskirtinai Europos kultūroms būdingas reiškinys (veikiau priešingai), žodis “grimuarija“ paprastai vartojamas apibūdinti būtent Europoje ir Artimuosiuose Rytuose išleistas (ar bent tuose regionuose cirukuliavusias) burtų knygas.

Knygos, kurioms galioja pavadinimas “grimuarija“, paprastai atitinka ne tik geografinį, bet ir laikotarpio kriterijų: šio pobūdžio burtų knygos buvo populiarios nuo pat ankstyviausiųjų viduramžių iki XIXa. pirmosios pusės (tiesa, pirmasis “leidinys“, kurį iš bėdos būtų galima pavadinti grimuarija, archeologų buvo rastas buvusios Mezopotamijos teritorijoje, išraižytas dantiraščiu ant molinių lentelių, bet apie tai plačiau galėsite paskaityti vėliau). Grimuarijų išplitimas, jų kopijų gausėjimas ir atpigimas, o galiausiai ir okultizmo populiarėjimas Europoje, istoriškai susijęs su spaudos technikos tobulėjimu, spausdinto teksto prieinamumu.

Grimuarijos ne tik leidžia išmokti ar perduoti magiškas žinias; kartais ir patys tekstai, popieriniai jų pavidalai, yra laikomi turinčiais magišką galią ar darančiais stebuklingą poveikį. Ne tik senovinėse legendose, bet ir XXa. kultūroje (ir net šiuolaikinėje popkultūroje) sutinkamos istorijos apie klastingas, tarsi savo atskirą valią turinčias knygas, kurios vienam skaitytojui gali atskleisti nuostabų slapto žinojimo pasaulį, o kitą – apkvailinti ir pavergti: Hario Poterio knygose minimos užkeiktos knygos, kurių negali liautis skaitęs ar tokios, kurias perskaitęs visą likusį gyvenimą kalbėsi eilėmis; maža mergaitė Liusė vienoje C.S. Lewis’o istorijų apie Narniją užtinka aiškiaregiškas vizijas savo puslapiuose pamatyti leidžiantį sunkų tomą; kompiuterinio žaidimo “Skyrim“ protagonistą veikalas apie magiškus pasaulius nukelia į pavojingą, nežinia kur egzistuojančią vietą – tokių pavyzdžių veikiausiai galima sutikti net ne šimtus, o tūkstančius.

Iš ko kilo aikštingos, užkerėtos, nelengvai perprantamos knygos archetipas? Kaip ir dauguma mūsų sąmonėje užfiksuotų įvaizdžių, šis taip pat turi savo istorinį pagrindą.

Seniausios žinomos burtų knygos, kaip jau minėta, buvo atkastos Tarpupio regione. Tai – maždaug 4-5 a. pr. m.e. sukurti molinių lentelių rinkiniai, rasti kasinėjant senovinio Uruko miesto griuvėsius. Kitos įžymios senovės pasaulio magijos knygos ėmė rastis Egipte po Aleksandro Makedoniečio užkariavimo 332-asiais metais pr. m. e. Tradicinė magijos sistema helenizuotame Egipte ėmė kisti, sudėtingėti; naudojamų užkeikimų ir giesmių spektras prasiplėtė – jie nebebuvo skirti vien gydymui ar apsaugai. Manoma, kad vystantis koptiškąjam raštui bei atsidarius Aleksandrijos bibliotekai, knygos apie magijos priemones tapo tartum savaime aiškia literatūros paveldo dalimi. Įdomu tai, kad būtent šiuo laikotarpiu pasirodė paslaptingoji Hermio Trismegisto figūra, bet apie ją plačiau parašysiu kituose straipsniuose.

Kitas įdomus kultūros istorijos faktas yra tai, kad Mozė tarp antikinių rašytojų buvo dažniau laikomas egiptiečiu (kuris Egipte mokėsi ir magijos meno) nei žydu. Pamenate, kaip jis praskyrė Raudonąją jūrą ir kitus panašius triukus? Taigi. Galbūt Mozei padėjo ne tik dievas, bet ir perskaitytos pirmosios grimuarijos. Beje, Mozei priskiriama vienos iš įžymiausių (vėliau, viduramžiais, į okultizmą linkusių europiečių vaizduotes pavergusios) grimuarijų autorystė.

Antikos laikų graikai ir romėnai knygas apie magiją laikė persų išradimu (daugiausia prie šio įsitikinimo prisidėjo zoroastrizmo praktika). Žydai taip pat buvo laikyti didžiai nnusimanačiais magijos dalyke (veikiausiai tokį įvaizdį jiems pelnė graikams sunkiai suprantamas Kabalos mokymas). Turint omenyje, kad dauguma Europą sudrebinusių burtų knygų atkeliavo iš Artimųjų Rytų (kur buvo sukurtos ar išsaugotos) – Egipto,  Mezopotamijos, Persijos ir t.t. – ši nuostata atrodo pagrįsta. Kalbant apie grimuarijas senovės Romoje, egzistuoja archeologinių įrodymų, kad burtų knygomis kaip instrukcijų ir/ar išminties tekstais naudojosi gnostikai ir kai kurios kitos ankstyvosios krikščionybės sektos.

Viduramžiais grimuarijų tik daugėjo. Grimuarijas tyrinėjantis istorikas Owenas Davies’as rašo:

“Nors krikščionių bažnyčiai puikiai pavyko susidoroti su demonizuotuoju pagonišku tikėjimu ir įvairiomis senųjų dievų garbinimo formomis, jos autoritetams taip ir nepavyko nubrėžti ir išlaikyti aiškios skiriamosios linijos tarp religinio tikėjimo ir magijos. Bažnyčia padalino visas tuo metu cirkuliavusias magines knygas į natūraliosios magijos ir demoniškos magijos (pirmosios buvo daugiausia skirtos gydymui ir toleruojamos kaip pagarbos dieviškųjų jėgų egzistavimui praktika, o antrosios, aprašančios ateities spėjimo metodus, bendravimą su dvasiomis ir panašiai, laikytos neleistina raganyste). Nepaisant šio suskirstymo, egzistuoja sunkiai nuginčijamų įrodymų, kad dvasininkija ir buvo didžiausi visų rūšių magijos praktikuotojai.“

Keli įžymūs magijos veikalai netgi buvo priskiriami neva jiems parašiusiems praeities popiežiams, kiti – versti iš arabiškų (pvz. įžymi XIIIa, grimuarija apie astralinę magiją “Picatrix“) ar hebrajiškų šaltinių.

Su Naujaisiais amžiais atėjo dideli Bažnyčios pokyčiai –  reformacija, po jos kontrreformacija, o su ja ir raganų medžioklės. Daugėjo ir įvairių grimuarijų: populiarėjo hermetikų darbai, buvo išleista knyga, kurioje išvardyti 69 demonai; kaip atsaką į ją Bažnyčia ėmė leisti veikalus apie egzorcizmą – tiesa, knygos apie dvasių išvarymą nepaprastai priminė grimuarijas, kuriose buvo aprašomas dvasių iškvietimas. Atsiradus galimybei lengviau pagaminti daugybę vienos knygos kopijų ir augant raštingai auditorijai, okultizmo populiarumas augo. Žemesniosiose visuomenės klasėse “profesionalių“ magijos vadovėlių medžiaga buvo inkorporuota į liaudiškus prietarus ir kaimo žiniuonių magines praktikas. Šiuo istoriniu laikotarpiu atsirado Inkvizicijos institucija, su kurios pagalba Bažnyčia užsiimė papročių, žmonių ir tikėjimų, kuriuos laikė eretiškais, priespauda. 1599m. išleidus pirmąjį draudžiamų knygų sąrašą, grimuarijų įvaizdis ėmė darytis vis labiau ir labiau neigiamas, o magija imta suvokti kaip kažkas iš prigimties demoniško. Inkvizitorių veikimo laikotarpiu Europoje buvo nužudyta apie 40 tūkst. žmonių, dauguma jų – moterys. Dažnai grimuarijų turėjimas ir/arba skaitymas tapdavo pagrindiniu įkalčiu raganystės “byloje“. Rimstant raganų medžioklėms, didžiausią klestėjimą bei pouliarumą okultizmas, įvairios sektos ir maginės praktikos išgyveno rokoko laikotarpiu (tokių idėjų gyvavimas ATR laikų Lietuvoje kuo žaviausiai aprašomas Kristinos Sabaliauskaitės romano “Silva Rerum“ antrame ir ypač trečiame tomuose).

XVIII ir XIXa. Bažnyčios įtaką pamažu “atskiedė“ mokslas ir Apšvietos idėjos, kurios ypač paplito tarp turtingesniųjų luomų; vis dėlto žemesniuosiuose visuomenės sluoksniuose prietarai ir maginės praktikos toliau klestėjo. Kai kuriuose Europos regionuose tebesitęsė raganų medžioklė; Prancūzijoje nebe Bažnyčios, o policijos atstovai nusitaikė į būrėjus ir ateities pranašautojus – daugėjo atvejų, kai jie, pelnytai ar ne, būdavo suimami už sukčiavimą ir reketavimą. Viena įžymiausių ir galingiausiomis laikomų grimuarijų, “Raudonasis drakonas“, buvo išleistas būtent šiuo laikotarpiu, jau po Ddžiosios Prancūzijos revoliucijos (apie šį magišką veikalą daugiau galėsite sužinoti straipsnyje apie įžymiausias visų laikų burtų knygas). Būtent šis veikalas buvo vienas iš legendinių grimuarijų, kurios pagarsėjo ne tik kaip slaptų žinių lobynas, bet ir kaip nepaprastas daiktas, kuriam savaime priskiriama pavojinga galia. Sklando legendos apie žmones, kurie dingo (buvo pagrobti dvasių?) pabandę perskaityti šią knygą, ar regėjo šiurpias vizijas, susirgo ar buvo prakeikti vos ją palietę. Tokiomis ir panašiomis legendomis apgaubtos ir kai kurios kitos grimuarijos.

Grimuarijų prieinamumas ir masinė leidyba iš Prancūzijos netrukus išplito į aplinkines šalis – Ispaniją, Vokietiją, Šveicariją. Šveicarijos miestas Ženeva XVIII-XIXa. aplinkinių šalių gyventojams buvo tam tikra prasme virtęs okultistų Meka; kalvinistinėje Šveicarijoje į grimuarijų leidybą ir pardavimą žiūrėta dar atlaidžiau, nei katalikiškose šalyse. Tuo tarpu Vokietijoje užgimstant romantizmo judėjimui ir augant susidomėjimui folkloru, istorikai ir kiti socialinių mokslų atstovai susidomėjo grimuarijomis iš profesinės pusės. Vis dėlto gyvybingiausias okultinių judėjimų atgimimas ir suvešėjimas vyko Jungtinėje Karalystėje, kur buvo parašytos kelios įžymiausios XIXa. grimuarijos ir suklestėjo okultistiniai, neopagoniški judėjimai bei slaptos organizacijos (įžymioji “Auksinė Aušra“ (The Golden Dawn), Ordo Templi Orientis ir kitos). Tiesa, dauguma XIXa. sukurtų grimuarijų nebuvo originalios, “nusirašinėjo“ nuo senesnių, magijos mokymų klasika laikomų kūrinių.

Dvidešimtajame amžiuje grimuarijų istorija, rodos, užsibaigė. Ar jų kūrėjai bei naudotojai išsisėmė ir tenkinasi senovės žiniomis? O gal pasitraukė į pogrindį ir autentiškas, unikalias žinias slepia stropiau nei bet kada?.. Galime tik stebėti burtų knygų istorijos atšvaitus šiuolaikinių autorių kūryboje ir spėlioti.

 

 

Afirmacijos

Kai kuriems žodis “afirmacija“ veikiausiai asocijuojasi su tam tikra krikščionių bažnyčios procedūra, ar dar su kuo nors. Skubu patvirtinti, kad kalbėsime ne apie tai, ir dar labiau skubu link šio žodžio apibrėžimo magiškame kontekste:

Afirmacija – tai magiška formulė, sakinys, kuriame sutelkta visa mūsų burtais siekiamo tikslo esmė. Tai tarsi malda ar savitaigai skirta mantra.

Jei leistumėte man pasitelkti ne ypač originalią metaforą, afirmacijos yra viena iš veiksmingo magiško ritualo atraminių kolonų. Prastai suformuluotas ritualo, kerų, būrimo, meditacijos ar pan. veiksmų tikslas ir/arba netinkamai jį perteikianti afirmacija ne tik gali neatnešti lauktos naudos, bet netgi padaryti nemažai žalos. Jei jau jos tokios svarbios, kur ir kaipgi naudojamos afirmacijos? Yra daugybė ritualų, kurių pagrindas yra afirmacijos formulavimas ir užrašymas (kartais žodžiu ar raštu pakartojant tam tikrą skaičių kartų); taip pat yra daugybė ritualų, kurių instrukcijose jokios afirmacijos neminimos, o bet tačiau tokio ritualo kokybė toli gražu ne nukristų – priešingai – jei prieš jo imdamiesi skirtume minutėlę tikslui tiksliai ir taikliai suformuluoti. Afirmacijos pritaikomos bet kurios srities magijoje ir netgi ne vien magijoje – visiems pažįstamas visiškai sekuliarus autogeninės treniruotės būdas, kai paprasčiausiai sau ką nors kartojame labai įtikinamai, daugybę kartų per dieną, pavyzdžiui, “Aš laimingas toks, koks esu“, ar “Esu sveikas“, arba “Visados pasitikiu savimi“. Popieriaus ritinėliai, pilnutėliai prirašyti pasikartojančių afirmacijų (dažnai – ypatingu, prie magiško tikslo priderintu rašalu), uždaromi skrynutėse ir užkasami nuošaliose vietose; afirmacijos verčiamos sigilėmis (žr. šičia) ir raižomos ant amuletų; jos kartojamos pašnibždomis maudantis duše ar giedamos kaip maldos ritualo metu; užrašomos ant interjero aksesuarų, kad visados būtų prieš akis; išdėliojamos iš akmenėlių apsauginio rato viduryje, užšifruojamos magiškais rašmenimis ir išraižomos ant ypatingo metalo plokštelių ar simboliškai sudeginamos liepsnoje, vos spėjus jas užrašyti… Galima vardyti ir vardyti įvairiausius afirmacijų panaudojimo, “įgalinimo“, pavyzdžius, ir niekad nepritrūkti idėjų. Jūs rasite sau tinkamiausią.

Kaip suformuluoti tikrai vykusią, t.y. galingą ir taiklią, afirmaciją? Būtina atsižvelgti į kelis labai paprastus dėsnius.

1. Visada formuluokite sakinį esamuoju arba netgi būtuoju laiku, taip, lyg norimas dalykas jau vyktų arba būtų įvykęs, net jei beviltiškai stengiatės, kad tai įvyktų bent tolimoje ateityje.
2. Visiškai nevartokite nei neiginių, nei negatyvių priešdėlių (“ne-“), o jei įmanoma, išvenkite ir neigiamos prasmės žodžių. Pavyzdžiui, sakynys “Niekada nesergu“ bus prasta afirmacija ir gali turėti netgi priešingą poveikį, nei norėtumėte, o štai su formuluote “Visad esu sveikas“ tikrai neprašausite pro šalį.
3. Siekite lakoniškumo. Kur tik įmanoma ir kai tai nekeičia prasmės, atsisakykite papildomų žodžių, numeskite įvardžius ir kitaip trumpinkite, koncentruokite savo sakinį. Taip pat geriau veikia du trumpi sakiniai, nei vienas labai ilgas, net jei turėsite kaskart pakartoti juos abu.
4. Labai, labai gerai apsvarstykite, ar tikrai jūsų suformuluotas sakinys geriausiai atspindi tai, ko norite, ir ar tai nėra vienas tų norų, kurių vėliau gailimės, kai jie išsipildo. Prisiminkite ir maginės energijos grįžtamumo bei kitas su magijos etika susijusias taisykles.

Kiek mažiau svarbus, bet vistiek  vertas paminėti vykusių aformacijų bruožas yra tinkamas, patrauklus skambesys. Kai kur pasitaiko nuomonių, kad asonansai veikia geriau nei aliteracijos, t.y. balsių sąskambiai labiau joms tinka nei sunkiai ištariami, priebalsėmis perkrauti, “gergždžiantys“ žodžių junginiai (tai greičiau gairė nei nelaužytina fonetinė afirmacijų taisyklė). Taip pat, kai įmanoma, nebloga mintis būtų savo afirmaciją sueiliuoti. Sėkmės užkoduojant savąjį rytojų.

Varnalėša

Bot. didžioji varnalėša,       lot. Arctium lappa

Šeima: astrinių                           Naudojamos dalys: lapai, šaknys

 

Tikriausiai ne aš viena vaikystėje svaidžiausi lipnaus kamuoliuko pavidalo žiedais, norėdama paerzinti draugus. Kad varnalėšą galima puikiai panaudoti ne tik įklijavimui į ilgus kieno nors plaukus, sužinojau daug vėliau.

Varnalėša – dvimetis augalas, paprastai siekiantis 60–180 cm aukštį. Simboliškai tariant, varnalėša ir jos poveikis asocijuojami su Saturnu (anot kitų šaltinių – su Marsu), t.y. pasižymi apvalančiomis, toksinus (tiek biologine, tiek perkeltine prasme) išvarančiomis, sutraukiančiomis, sutvirtinančiomis savybėmis (todėl kartais naudojama su apsauga bei apvalymu susijusiuose ritualuose).

Kur galima jų rasti? Ogi bet kur: pievose, šiukšlynuose, dykvietėse, krūmynuose. Lietuvoje iš viso auga keturios varnalėšų rūšys. Vaistams tinka didžiųjų (Arctium lappa L.), paprastųjų (Arctium tomentosum Mill.) ir mažųjų varnalėšų (Arctium minus Bernh.) lapai, kotai bei šaknys. Kaipgi geriausia išnaudoti visas stebuklingas šio “nuo galvos iki kojų naudingo“ augalo savybes?

Šaknys. Varnalėšos šaknyse yra daug inulino, kuris lengvai virsta cukraus pakaitalu, itin reikalingu sergantiems cukralige. Tinkamiausios yra jaunų varnalėšų šaknys. Rauti reikia vėlų rudenį, kai lapai nunyksta (geriausia vėlų spalį ar lapkritį). Šaknys, skirtingai nei žiedai, kasamos bet kuriuo paros metu ir beveik bet kokiomis oro sąlygomis. Iškastas požemines augalo dalis reikėtų nedelsiant nuvalyti, nuplauti švariu vandeniu ir paskleidus palikti džiūti. Po kurio laiko, jau joms kiek apdžiūvus, nupjaustomos nereikalingos, vaistinei žaliavai netinkamos dalys, susmukinama 10–15 cm ilgio gabaliukais (storesnės skeliamos išilgai) ir toliau džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje (bet ne aukštesnėje kaip 45–50 OC temperatūroje). Gerai išdžiovintos šaknys turi būti pilkai rusvos spalvos, silpno kvapo, salstelėjusios, be to, lengvai lūžtančios. Štai tokias jau galima sudėti į skardinę dėžutę, popierinį arba drobinį maišelį ir laikyti per žiemą.

Šaukštą susmulkintų didžiųjų varnalėšų šaknų užpilkite dviem stiklinėmis verdančio vandens ir pavirkite 30 min. Atvėsintas ir nukoštas toks nuoviras puikiai tinka naudoti gydomiesiems kompresams nuo egzemos; sergant artritu siūloma išgerti po šaukštą šio skysčio 4 kartus per dieną.

Iš varnalėšų šaknų galima pasigaminti ir puikų gydomąjį aliejų skaudamiems sąnariams įtrinti: į nedidelį indą suberkite 10 valg. šaukštų susmulkintų šviežių varnalėšų šaknų ir užpilkite 100 g saulėgrąžų ar alyvuogių aliejaus. Taip jas laikykite parą, po to aliejų nupilkite į kitą švarų indą, o ant viršaus vėl užpilkite 150 g šviežio saulėgrąžų aliejaus. Naują mišinį 30 min. pakaitinkite vandens vonelėje ir palikite joje dvi tris valandas aušti. Perkoškite, sumaišykite su pirmuoju pastovėjusiu aliejumi ir laikykite tamsioje vietoje (geriausia – supilstę į sausus, švarius buteliukus).

Kai kurių šalių virtuvėje, pvz., Japonijos, jaunos, pavasarį išrautos varnalėšų šaknys ir stiebai vartojami maistui (dedami į sriubas arba išvirti įpjaustomi į salotas; jap.k. vadinami gobō).

Lapkočiai. Iš išvaizdos jie šiek tiek primena rabarbarus, bet yra ko gero dar naudingesni sveikatai nei pastarieji. Puiki mintis būtų pasiskynus ir susmulkinus jaunų varnalėšos lapkočių išsivirti kompoto (dėl skonio siūlyčiau sumaišyti su ne ką mažesniu kiekiu minėtųjų rabarbarų) – tikras jaunystės eliksyras!

Lapai. Svarbiausias ir populiariausias šių (nemaloniai) pūkuotų lapų panaudojimo būdas – tikras išganymas kenčiantiems sąnarių ar druskų nuosėdų kamuojamo sprando skausmus. Pašildyti varnalėšų lapai pūkuotąja puse keliais sluoksniais dedami ant skaudamo sąnario; ant viršaus apvyniojamas plėvelės, maišelio ar kitoks neperšlampamas sluoksnis ir užrišamas šiltas šalikas. Siūloma laikyti per naktį. (Jeigu dirgina odą, padėtų ją truputį patepti natūraliu augaliniu aliejumi.) Kompresą galima ruošti ir košelės pavidalo – susmulkintus lapus pavirti 20min ir perkošus bei truputį sumaigius krauti ant skaudamų vietų (sandarus aprišimas visai nakčiai vistiek galioja, tik, žinoma, per stipriai neužverškite). 

Iš varnalėšų lapų sulčių gaminamas gydomasis užpilas (lapų sultis lygiomis dalimis reikia sumaišyti su gera degtine). Sakoma, saikingai vartojamas antpilas puikiai reguliuoja medžiagų apykaitą.

Liaudies medicina siūlo šviežių varnalėšos lapų arbata malšinti kepenų ligas; ji tinka ir stiprinti organizmą sveikstant po ligos, užsiimant detoksikacija. Lapus galima rinkti liepos ir ankstyvą rugpjūčio mėnesiais, tačiau būtina pasirinkti ekologiškai švarias, geriausia – nuošalias vietas.

Įdomu. Tarmiškai varnalėša vadinama daugybe visokių vardų. Įdomesni jų: bajoržolė, godlapis, kapeliušnikas, lapūkas, pakeleivis.

Dėmesio! Varnalėša yra vaistinis, o ne šiaip žolelių arbatėlei virti tinkamas augalas. Atsižvelkite į savo negalavimus ir venkite vartoti be realaus reikalo. Atminkite, kad varnalėšų ypač nepatartina vartoti laukiantis ar žindant kūdikį, taip pat laikykitės nuo jų atokiai, jei esate alergiški kitiems graižiažiedžių šeimos augalams.

 

 

 

 

Raganų eglė

Nesvarbu, ieškote vietos magiškai iniciacijai, intuiciją stiprinančiam ritualui, ar paprasčiausiai norėtumėte pajusti gamtos jėgą ir artumą – rekomenduoju aplankyti Raganų eglę, dar vadinamą Raganų Šluota, augančią Vilkyškių miške. Visiems kūrybinių tikslų siekėjams ir nuotykių ieškotojams, gamtos vaikams ir/ar pagoniško tikėjimo atstovams, raganoms ir raganiams, praktikuojantiems dvasines tradicijas ir inovacijas, miško mylėtojams ir paslapčių rakinėtojams – privaloma. Jei gyvenate Lietuvoje, išvis neturėsite kaip pasiteisinti. Tai tikra jėgos vieta.

Į Vilkyškių mišką – jis, beje, tikra, gūdi lietuviška giria su visomis bioenergetinėmis ir botaninėmis šio žodžio implikacijomis – įžengiau vakarėjant. Vėliau atradau kur kas patogesnį kelią, vedantį prie Eglės tiesiai, plačiai ir patogiai nuo Vilkyškių miestelio, bet Kupolės vakarą, hiperbolizuotai tariant, broviausi per brūzgynus. Smagu, kad pasukau link Raganų Šluotos būtent nuo Vilkyškių piliakalnio (šis tas iš senovės skalvių palikimo), nes gavau pereiti senovine ąžuolų alėja – įspūdingas vaizdas, dar įspūdingesnis jausmas. Ne vieną senolį mačiau perskeltą žaibo ar nudžiūvusį, bet vistiek apie 40 ąžuolų stūksojo rūsčiai, bet atsidavusiai sergstintys, palinkę virš manęs. Takui vis labiau nykstant užžėlusiose žolėse, kaupiantis lietui teko skintis kelią per lazdynų giraitę, kupiną keistai rausvos šviesos. Ne kartą pasukau ne tuo taku ir teko grįžti, bet galiausiai už klaidžiojimą buvo atlyginta: radau pusiau turistams subalansuotą taką ir įžymiąją eglę, visų miško dvasių motiną, senolę karalienę su visais septyniolika žadėtųjų kamienų. Aplink po medžiais jau telkėsi prietema, vasarvidžio žaluma buvo pasiekusi aukščiausią intensyvumo tašką. Sveika pajusti, kad, kaip žmogėnijos atstovas, ne visur esi pageidaujamas ir lengvai priimamas. ; “ne tavo čia pasaulis, elkis kaip svečias ir šiukštu nesijausk kaip namuose“. Bet ir neišvarys niekas iš ten – nebent paties baimės, bauguliai ir silpnumas išguis ieškoti saulėtesnės miško aikštelės, kur dar nenusileido šešėliai.

Tiems, kam aktualu – tobula vieta solsticijos ritualui. Galbūt įdomu būtų sugrįžti žiemą, ir pajusti pasikeitusias girios vibracijas.

Kerai, padėsiantys įveikti sunkumus

Šis ritualas – labai tradicinis, jo esmė – archaiški simboliai. Liberaliai orientuotiems raganoms ir raganiams tai galbūt kiek per archetipinis burtas, tačiau neskubėkite nuvertinti tokių kerų poveikio. Burtas labiausiai reikalingas, jei

• patiriate nepaprastai didelius sunkumus, kliūtis, nerandate pagalbos jiems įveikti
• siekiate nepaprastai aukšto tikslo, bandote įgyvendinti labai sudėtingą dalyką
• jaučiatės išsekę, silpni, pažeidžiami, skriaudžiami, trūksta valios, negalite susiimti
• bandote ryžtis svarbiam poelgiui, bet trūksta drąsos
• susidūrėte su ligšiol  gyvenime neregėta neganda ir ieškote, iš kur pasisemti dvasinių jėgų kančiai pakelti
• norite užglaistyti įsisenėjusį konfliktą
• esamą gyvenimo laikotarpį sunku fiziškai išverti – einate į armiją, persikraustėte gyventi į itin sunkias sąlygas, ruošiatės sporto čempionatui ar panašiai.

Būrimui reikės :

adatos ir raudono siūlo

skaisčiai raudono fetro (ar kito tvirto audinio)

penkių metalinių vinučių

dviejų raudonų žvakių

žiupsnio raudonėlio, grikių žolės, tabako ar kito su Marso planeta siejamo augalo lapų

smilkomojo indo

 

Šiam ritualui geriausiai tinka antradienio vakaras, priešpilnis mėnulis. Iš fetro skiautės pasisiūkite mažutį, bet tvirtą maišelį (jis

turėtų išlaikyti vinutes). Šalia sustatykite abi žvakes. Uždekite smilkyklėn sudėtus augalus. Trumpai palaikykite kiekvieną vinį smilkstančiuose dūmuose ir ištarkite: “Geležie, tu pati tvirčiausia, tesunaikina tavoji jėga mano kelyje visus sunkumus.“ Tuomet sudėkite vinutes į maišelį ir užsiūkite. Uždekite kairėje pusėje stovinčią žvakę; tarkite: “[Marse], apšviesk mane ir suteik galios. Tegu drąsa neapleidžia manęs, nes [turiu kovoti dėl savo tiesos]“. (Į pirmuosius laužtinius skliaustus galite “įrašyti“ ne žvaigždę ir dievą Marsą, o kitą jėgos pilną senovės dievą, ar dievybę/dvasią, kuria tikite ar vi sai bet ką pagal savo supratimą. Antrieji laužtiniai skliausteliai skirti įterpti jūsų priežasčiai, dėl kurios ieškote papildomo jėgos šaltinio). Uždekite dešinėje stovinčią žvakę sakydami: “Marse, suteik man stiprybės, tegu protas išlieka aiškus, o kūnas – stiprus. Tegu visas baimes bemat įveiksiu. Prašau išpildyti mano norą.“  Paslėpkite maišelį tik jums žinomoje vietoje penkioms savaitėms. Jausitės padrąsinti ir stiprūs kaip niekada.

Keliauninko apsauga

Keliauti smagu bet kada. Tačiau reikia pripažinti, kad statistiškai vasara – intensyviausias kelionių metas, turistinis sezonas visame Šiaurės pusrutulyje (o tose šalyse, kur itin karšta – ir Pietų pusrutulyje). Galbūt šią vasarą patrauksite į nuotykingą ir pavojingą kelionę, kokioje dar nebuvote. O gal, nepaisant sudėtingos situacijos namuose, esate priversti išvykti į kelionę darbo reikalais ir nugąstaujate, kad kas bloga nenutiktų, kol grįšite? Visais atvejais užtikrintumo, ir apsaugos suteiks keliauninko amuletas. Jis, beje, gali padėti ir metaforinėje kelionėje, sudėtingesnėje, nei tos, kurioms užtenka pakeisti geografines koordinates… Viskas priklauso nuo to, kokiomis mintimis įkrausite simbolį.

Burtui prireiks:

Nedidelio rato su stipinais (galite susirasti suvenyrinį arba tiesiog išsikirpti pavidalą iš kartono)

sandalmedžio smilkalų 

oranžinio kaspinėlio ar siūlo

oranžinio audinio skiautės

Pasidėkite ratą (geriausia, kad jis turėtų aštuonis stipinus) ir kaspiną ant stalo priešais save; uždekite smilkalų ir jų dūmus pasklaidykite stipinuotu ratu. Sakykite: “Tegul plevenantys dūmai pasirūpina, kad galėčiau saugiai keliauti aš ir mano artimieji – visur ir visada.“  Per smilkalo dūmą perbraukite kaspinu ir tarkite: “Klajūnų karaliau, saugok mane, vienišą keliauninką. Saugok mano namus, kai iškeliausiu, ir padėk saugiai pargrįžti. Einant į priekį ar grįžtant atgalios – globok mane visą kelią. [Merkurijaus vardu] prašau, tebūnie taip, kaip aš noriu.“ (Laužtiniuose skliaustuose įrašytas kelionių ir mainų dievo Merkurijaus vardas, bet galite pasirinkti įvardyti bet kokią dievybę/dvasią/energiją/simbolį/jėgą/atsiminimą). Pakartokite užkalbėjimą trissyk, tuomet suvyniokite ratuką į audinį. Kad ir kur keliautumėte, nešiokitės amuletą su savimi – neturėtumėte patirti jokių rūpesčių.

Saulės energija

Ne, šiame straipsnyje nekalbama apie atsinaujinančius elektros energijos šaltinius. Bet beveik.

Saulė – ne tik stiprus maginis, mitologinis, astrologinis bei religinis simbolis; saulė skleidžia visiškai apčiuopiamą ir net didžiausiam atbukėliui juntamą jėgą. Faktų apie sprogimus, vykstančius šioje žvaigždėje, saulės baterijas, saulėje džiovintus pomidorus ir vitaminą D nepaneigsi – be jos mums būtų šakės. Ne, pala. Be jos mūsų tiesiog nebūtų. Kiekvienas augaliukas, grybukas (ar, deja, kai kurių iš mūsų atveju, ir žvėriukas), kurį suvalgome – grynas saulės energijos užtaisas fiziniu, astraliniu, eteriniu, mentaliniu ir dar kokiu nors ten lygiu.

Galbūt esate girdėję istoriją apie vienuolį meditavusį dykumoje, kuris metus išbuvo nevalgęs. Pasakojama, jog jis išmokęs saulės energija misti tiesiogiai, be tokių tarpininkų, kaip maistas (fotosintetinti, chy):  atsisėdęs žiūrėdavęs į saulę jai kylant ir leidžiantis, kai šviesa nėra tokia akinanti, jog negalėtum tiesiai į šviesulį žiūrėti, ir gerdavęs jos spinduliuojamą, vaizdžiai pasakius, energetinį nektarą, kaip koks nekaltas drugelis.  Kodėlgi nepasimokius iš šio išmintingo vyro hagiografijos ir nepabandžius perkeisti savo gyvenimo, pasinaudojant stipriausia ir lengviausiai atpažįstama magine ir fizine jėga mūsų plika akimi matomame pasaulyje. Štai, dabar niekas, kas tai perskaitė, nebegalės skųstis “man trūksta jėgų pokyčiams“. Tai SEMKIS IŠ SAULĖS! nes, laimei, atomines elektrines medituoti skatinanti magijos tradicija dar neišsivystė.

Kaipgi semiamasi jėgų iš saulės?

Siūlau du būdus, abstraktųjį-meditacinį turintiems lakią vaizduotę individualistams ir maginį-ritualinį labiau orientuotiems į laiko patikrintus simbolius bei tradicinius metodus.

 

Saulės ritualas.           Geriausia jį atlikti sekmadienį  – tai simboliška, nes sekmadienis – Saulės diena. Jei manote, kad tai geriau padės jums įsijausti, šiek tiek agalvokite ir savo aprangą; jei nėra pernelyg karšta, galite apsirengti tamsiai, kad “susiurbtumėte“ saulę į save visą šilumą ir saulėkaitą, kuri tik jus pasiekia; arba, jei tai jums atrodo labiau susiję su šviesos simbolika ir ritualo nuotaika, apsitaisykite šviesiai – gal net geltonai.

Jums prireiks:     auksaspalvės žvakės              baltos kreidos (nebūtina)                 stiklinės apelsinų ar mangų sulčių (nebūtina)

Susiradę saulės apšviestą vietelę, kur jums niekas netrukdys (miško aikštelė ar nuošalus paplūdimys – idealu, bet tiks ir jūsų balkonas, kaip kažin ką), užsidekite šalia savęs žvakę (auksas, geltona – saulės spalvos) – jos liepsna apvalys aplinką nuo energetinių teršalų, o degančios žvakės vaizdas nuramins jus. Jei nesijaučiate 100% saugiai ir ramiai, galite apsibrėžti apsauginį ratą – tada niekas jokiu pavidalu neturėtų jums trukdyti. Prisėskite ir apgalvokite, ko norite pasiekti, padedami saulės energijos. Ar tai didelis maginis (ar šiaip gyvenimiškas) tikslas? O gal šiaip mąsli valandėlė saulėkaitoje, po kurios jausitės laimingesnis, sveikesnis ir nurimęs? Sugalvokite atitinkamą afirmaciją (jėgos sakinį, “užkeikimą“, mantrą, palinkėjimą sau – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Tai gali būti kas nors visiškai paprasto ir kasdieniško, pavyzdžiui:

Saulele, šviesos valdove, padaryk taip, kad mano dabartis ir ateitis būtų šviesi ir nerūpestinga.

Užsimerkite akis ir pajauskite saulės skleidžiamą šilumą. Ištarkite savo sugalvotą prašymą garsiai (ar bent pusbalsiu). tardami žodžius, pajuskite, kaip jus užplūsta jėgos, auga vidinė stiprybė. Vardan papildomo efekto galite dar ir pasistiprinti vitaminų doze – leiskite saulės spinduliams apšviesti jūsų atsineštą auksaspalvį gėrimą (geriausiai tinka geltonos spalvos šviežiai spaustos vaisių sultys, supiltos į gražią taurę; galite išbandyti ir šitą); tada lėtai išgerkite jį, įsivaizduodami, kaip iš išorės pro jūsų odą patenkanti saulė ir iš vidaus po kūną sklindantis saulės energijos pilnas gėrimas susimaišo, pripildydami jūsų kūną ir protą visokio gėrio. Toliau skaitykite apie saulės meditaciją, o jei nenorite atlikinėti ritualo, galite ir pereiti tiesiai prie jos.

Saulės meditacija.            Jei norite, galite atsigulti saulėkaitoje ir visiškai atsipalaiduoti, atleisdami nuo įtampos kievieną kūno ir veido raumenėlį (nepamirškite atpalaiduoti akių, nelaikykite jų kietai užmerkę, ir burnos – nesukąskite dantų). Galite ir patogiai sėdėti; tokiu atveju svarbu, kad nebūtumėte nei įsitempę, nei suglebę.

Pajuskite saulės šilumą ant savo odos, plaukų, akių vokų. Vizualizuokite ją kaip dangišką energiją (aš dažniausiai tai mintyse piešiu kaip kažką panašaus į tirštą, spindintį auksinį sirupą), arba galite įsivaizduoti ryškiausio įmanomo, net vibruojančio ir švytinčio, dangaus mėlio spindulį. Šiaip ar anaip, pavidalas nesvarbu – jauskite, kaip ši energija skverbiasi į jūsų vidų. Vaizduotės akimis “keliaukite“ paskui spindulį po savo kūną; kartais sunku taip ilgai išlaikyti sutelkus dėmesį, bet pasistenkite mintimis leisti spinduliams paliesti kiekvieną jūsų kūno kertelę, tiek iš išorės, tiek viduje. Įsivaizduokite, kaip šviesa išvalo jūsų energetinius kanalus ir čakras, kaip susikoncentravusi užpildo ir gydo (ar tiesiog stiprina) fizinius organus. Svarbu išlikti atsipalaidavus, nes, kai jau apkeliavote ir patyrėte visą savo fizinį pavidalą, turėsite leisti sau pamiršti materialų kūną. Būkite dvasia, būkite energija, susiliekite, susipinkite su saulės spinduliais; pamirškite savo amžių, lytį, vardą, tiesiog pajuskite pulsuojančią gyvybę. Pabuvę tokioje būsenoje, kiek pavyksta tai daryti neįsitempus, pamažu sugrįžkite į kūną. Vėl pajudinkite – labai lėtai – savo rankas, kojas, atmerkite akis, pamankštinkite pirštus, giliai atsikvėpkite.

Tokia meditacija gali būti puikus būdas padėti artimam žmogui, kuris kenčia, susiduria su kliūtimis ir sunkumais ar kovoja su liga. Pasidėkite to žmogaus nuotrauką ar pieštą portretą prieš save, saulės atokaitoje, ir atidžiai žiūrėkite į jį, šnabždėdami savo gerus linkėjimus. Įsivaizduokite, kaip per atvaizdą, lyg per kokį piltuvėlį, saulės energija suteka į tą asmenį ir gydo, stiprina bei ramina taip, kaip meditacijos metu ramina jus.

Saulės meditaciją labai tinka derinti su šia.

Medus: grožis, sveikata, malonumai

Jau pamažu artėja sezonas, kai, kaip kasmet, mano dėdulė iš kaimo Trakų rajone parveš spindintį, varvantį, šviežutėlį ir kvapnų pirmąjį šiųmetinio medaus korį… Kuo jau kuo, o natūraliu, gausiu ir rūšų įvairenybe pribloškiančiu medučiu Lietuva tikrai gali pasigirti, kaip ir bitininkystės tradicijomis. Kam ieškoti egzotiškų, brangių ingredientų sveikatai palaikyti ir natūraliam grožiui susigrąžinti – mangų, avokadų, kokosų ir kitų tolimų šalių gėrybių, kai dažnai visai čia pat, gamtoje – Vilniaus atveju tai reiškia, už pirmo medžio nuo mūsų namo – vyksta nedideli, bet tobuli biochemijos stebuklai. Tad šiandien – apie medaus panaudojimą natūraliems gydymo metodams ir kosmetikai. Norėčiau pradėti nuo rekomendacijos: labai išsamus ir simpatiškas straipsnis apie medų ir įvairias jo rūšis O kai jau sužinojome viską apie medų, prisiminkime, kurgi galime jį sveikatingai pritaikyti.

Kova prieš virusines ligas ir gerklės skausmą.                  Medutis – gausus vitaminų produktas, tačiau kartais pamirštame, kaip tais vitaminais geriausia pasinaudoti. Visiems iki skausmo pažįstamas patarimas peršalus “gerti arbatos su medumi“, bet kaip taisyklingai tą daryti, kad iš medaus sulauktume maksimalios naudos sveikatai? Nereikia medaus perkaitinti. Liaudyje pienas su medumi – populiarus vaistas, Pati mieliau rinkčiausi vaistažolių arbatą; svarbu negerti jos pernelyg karštos – taip tik dar pastiprinsite gerklės peršėjimą ir uždegiminius procesus – ir jokiu būdu nemaišyti joje medaus, kol gėrimas dar neatvėso. Išvis geriausia būtų medų kabinti šaukšteliu ir užsigerti jį vasarodrungne – žinoma, ne šalta – čiobrelių, ramunėlių ar liepžiedžių arbatėle. Medų ne kąskite ir rykite, o čiulpkte lėtai – net jei šiek tiek graužia, leiskite jam lėtai varvėti nuo jūsų liežuvio į skaudančią gerklę. Geresnio vaisto nesugalvosi.

Kova prieš dantų ėduonį.               Vargu ar saldūs dalykai natūraliai asocijuojasi su dantų sveikata ir burnos higiena, tačiau bičių produktų atveju yra būtent taip: saldu, skanu, malonu kramtyti IR labai sveika dantims. Nežinau, kokią dar geresnę ėduonies prevenciją galėčiau pasiūlyti, nei natūralaus minkšto bičių vaško, bičių duonelės ar meduoto korio gabaliukų pakramtymas kasdien. Žinoma, svarbu nenuryti.

Kova prieš lūpų suskerdėjimą.          Medus yra puikiausias natūralus šveitiklis – o be to, jis dar ir maitina odą. Siūloma ant dantų šepetėlio uždėti medaus ir juo švelniai, pamasažuojant nušveisti švelnumą praradusias, sausas, šerpetojančias lūpas; medaus iškart nenuplanuti, palikti minutėlei įsigerti. Vėliau pasitepti natūraliu balzamu su taukmedžio sviestu ar panašiomis natūraliomis medžiagomis – ne lūpos, o aksomas!

Kova prieš celiulitą.                                 Deja deja, artėjant drabužių mažėjimo ir viešų maudynių daugėjimo metui, ne visoms žodžiai “apelsino žievelė“ kelia tik maloniai kvapnias asociacijas. Susigrąžinti susižavėjimą apelsinais padės medaus įvyniojimai: siūloma išsitepti problemines kūno vietas dosniu sluoksniu natūralaus medaus, sandariai apsivynioti maistine ar kitokia plėvele, šiltai apsisupti rankšluosčiais ar chalatu ir taip pabūti apie 20 min ar pusvalanduką. Vėliau nusiprausti po vandens srove, energingai sukamaisiais judesiais nušveičiant minėtąsias vietas natūralia plaušine  ir nuskalauti kontrastinio dušo principu kaitaliojant tarp karšto ir šalto vandens. Išsimaudžius nepamiršti pasitepti odą matinančiu aliejumi, augaliniu sviestu ar kūno losjonu. Tai labai stipri priemonė nuo celiulito ir, jei nepatingėsite procedūros pakartoti bent du-tris kartus į savaitę, greit džiaugsitės necitrusišku glotnumu – jei, žinoma, jūsų gyvenimo būdas nepasižymi naktiniais kebabais ir sėdėjimu prieš televizorių/kompiuterį pasijudinant tik iki lovos po kelias paras iš eilės. Tai šiek tiek prieštarautų holistinės terapijos idėjai 🙂

Kova prieš odos negrožį.                    Mano mėgstamas mišinys atpalaiduojančiai ir odą maitinančiai voniai: 0.4 l riebios grietinėlės + 1 l pieno + keli šaukštai skysto medaus + šaukštelis kviečių gemalų aliejaus + keli lašai rožių eterinio aliejaus. Verta paminėti, kad kai kuriems žmonėms medus gali sukelti alergiją. Bet tiems lamingiesiems, kuriems jos nesukelia, tai nepamainomas veido kaukių, naminių rankų ir veido kremų bei rankų darbo kvepalų ingredientas. Geriausias (ir vienas maloniausių) man žinomas kūno šveitiklis: kai kaitinsitės pirtyje, išsitepkite visą kūną medumi (geriausiai tinka surinktas iš grikių); kai kaip reikiant suprakaituose, nusišveiskite rupia druska ir nusimaudykite po šaltu dušu. Vieną valgomąjį šaukštą medaus ištirpinę dviejose stiklinėse drungno vandens, gausite “medaus vandenį“, kuriuo, kaip ir rožių vandeniu, galima prausti, drėkinti, minkštinti,  gaivinti veido odą (kaip toniku), ypač tinka tai daryti prieš miegą.

Kova prieš plaukų nuovargį.               Medus didžiuojasi kaukės plaukams funkciją galėdamas atlikti ir pats vienas, be kitų ingredientų – tereikia didelį šaukštą medaus praskiesti pora šaukštų drungno vandens ir gerai išmaišyti; tokia kauke įtrynus plaukų šaknis ir palaikius po 10min trejetą kartų į savaitę, galima išgydyti pernelyg riebaluotis linkusius, nutįsusius plaukus.  Jei naudosite gausesnį kiekį medaus ir, ištepę ne tik šaknis, bet visą plauką iki pat galiukų, palaikysite apie pusvalandį – padarysite paslaugą nepasklusniems, silpniems plaukams. Taip pat medus natūraliai šiek tiek tamsina plaukus arba tamsiems plaukams suteikia itin gražų atspalvį. Du valg.šaukštai medaus ir po vieną šaukštą migdolų aliejaus bei obuolių acto – tokia kaukė pradžiugins skilinėjančius plaukų galiukus (o taip pat ir suminkštins visą plauką), tik nenuskalaukite greičiau nei po 30min. Ir, žinoma, visos įmanomos kiaušinio trynio-medaus-citrinos sulčių-bet kokio aliejaus variacijos – jos pradžiugins tiek sausus, tiek pleiskanotus, tiek pernelyg riebius plaukus.

Kova prieš blogį.                        Taip, medus kaloringesnis už cukrų, tas tiesa. Ar žmogus, vartojantis nemažai cukraus, visiškai pakeitęs jį vien medumi, nutuktų? Labai abejoju. Bet būtų įdomus eksperimentas. Šiaip ar taip, rafinuotas baltasis cukrus (dar žinomas Baltosios Mirties pravarde) rūgština organizmo terpę (o tai labai palanku visokiems piktiesiems grybeliams), sukelia priklausomybę, apgaubia mūsų liemenį subtiliu riebaliniu ornamentu, užaštrina alergijos simptomus ir daro daugybę kitų piktų darbų. Pabandykite savaitei visiškai pakeisti cukrų medumi (ir/ar kitais natūraliais saldikliais, pavyzdžiui, agavų sirupu). Įdėkite medaus į mėgstamus saldėsių receptus, įsimaišykite jo į kavą, pasimėgaukite juo salotų padažuose, užteptu ant traškios duonelės, ar tiesiog šaukšteliu iš stiklainiuko. Na, kaip? Taip jau neskanu? O gal kur kas geriau jaučiatės? Nenustebčiau.  

Raktažolė

Bot. pavasarinė raktažolė,          lot. Primula veris

Šeima: raktažolinių                        naudojamos dalys: visas augalas

Pavasarį pražysta ir dar viena gėlelė – kiek primiršta šiais butaforiniais ryškių, spalvingų puošmenų laikais, tačiau labai pavasariška ir subtiliai graži, seniau labai populiari buvusi palangių darželiuose. Taip, tai raktažolė. Tai daugiametis žolinis pusiau visžalis 25-30 cm aukščio augalas,  žydintis geltonai (ir labai kvapniai!)

balandžio-gegužės mėnesiais. Pažinsite raktažolės lapus iš jų įdubusių gyslų – visas lapas (kuris yra kiaušinio formos ir turi plaukuotą apatinę pusę) raukšlėtai vagotas. Žiedai, tuo tarpu, yra nukarusių siaurų taurelių pavidalo. Raktažolės auga visoje Lietuvoje.

 Lapai ir žiedai vaistinėms žaliavoms renkami augalui žydint, o štai požeminės dalys kasamos rudenį. Visose augalo dalyse yra iki 7% mineralų. Taip pat raktažolės yra aliejingos (t.y.turi eterinio aliejaus, kuris telkiasi lapuose ir, deja, alergiškiems žmonėms gali sukelti odos išbėrimus.), lapuose ir žieduose yra karotino ir askorbino rūgšties.

Kam ta kukli gėlytė reikalinga, atmetus pagrindinę funkciją – pavasariškos nuotaikos sužadinimą? Ogi kvėpavimo takų ligoms gydyti (dažnai džiovintos Primula šaknys įeina į arbatžolių mišinius, kurie lengvina atsikosėjimą, siūlomi sergant kokliušu ar astma). Taip pat   nuo seno manoma, kad šviežios raktažolių šaknys padeda slopinti uždegimą ir tinka gydyti neuralginiams skausmams.

Kai kurių Europos šalių virtuvėse (pavyzdžiui, Ispanijoje) jauni raktažolių lapeliai naudojami kaip vienas iš žalumynų salotose, Britanijoje raktažolių žiedeliai dažnai naudojami kaip pagardas gaminant tradicinius kaimiškus vaisių vynus ar naminį actą. Namų gamybos kosmetikoje raktažolės pasitelkiamos (kartu su petražolės šaknimis ir kitomis panašiai veikiančiomis žolelėmis) skaistinti ir balinti odai, kovoti su ankstyvomis raukšlėmis (atsargiai! Gali sukelti alergiją).

Raktažolė, kaip nuo senų senovės mėgstama įvairiose tautose pavasario gėlė, yra turtinga savo simbolika ir neretai pasirodo mitologijoje. Gėlių kalboje jai priskiriama tyrumą, skaistumą ir drąsą perteikianti simbolika (ach, kokia riteriška gėlė 🙂 ). Airių mitologijoje raktažolės buvo vienos iš elfų ir fėjų mėgstamiausių gėlių; pasakose sakoma, kad, jei seksi žydinčiomis raktažolėmis apaugusiu takeliu, prieisi vietą, kur paslėptas užburtas lobis.

Žibuoklės

Lot. Hepatica nobilis, bot. triskiautė žibuoklė

Šeima: vėdryninių                                    Naudojamos dalys: žiedai, rečiau – lapai

Visiems gerai pažįstama pavasarinė žibuoklė dažnai naudojama magijoje, kartais – kulinarijoje ir kai kada medicinoje. Paprastai žibutės žydi balandžio-gegužės mėnesiais, ir gydymo tikslams jų žiedai renkami vos prasiskleidę; tuo tarpu lapai – jau peržydėjus žiedeliams; jie pjaunami tik jauni, be lapkočių.

Kulinarijoje cukruoti žibuoklių žiedlapiai naudojami puošti prašmatniausiems desertams ir yra labai brangūs. Tuo tarpu natūralioje medicinoje ši gėlelė nuo seno buvo žinoma kaip vaistas nuo kepenų negalavimų, netgi vadinta “kepenų žolele“, ir, nors yra lengvai toksiška, preparatai iš jos lapų ir žiedų kartais būdavo naudojami virškinimui sureguliuoti – sužadinti apetitui ar, atvirkščiai, prisivalgius sunkiai virškinamo maisto. Nuovirai iš žibuoklių skatina metabolizmą; gali šiek tiek stimuliuoti, nes tonizuojamai veikia CNS. Kosmetikoje žibuoklės kartais naudojamos natūraliems veido odos tonikams gaminti, nes, esą skaistina odą, tačiau jautresniems gali sukelti alergiją.

Žibuoklės neretai yra meilės magijos ritualų atributas, nes jų simbolika panaši į neužmirštuolių – tai pažadas nepamiršti, tyra meilė ir romantika.