Veikiausiai esate girdėję apie grimuarijas kuriame nors iš populiarių filmų, galbūt užtikote užuominų į jas kompiuteriniame žaidime ar fantastiniame romane. Bet ar ką nors žinome apie tikrąsias, istorines magiškas knygas?
Terminas “grimuarija“ (pranc. grimoire) galėtų būti verčiamas kaip “burtų knyga“ ar “magijos vadovėlis“. Nors knygų, kuriose aprašomi magiški ritualai, pateikiamos instrukcijos, kaip išvirti stebuklingą gėralą ar dalijami patarimai, kaip išsikviesti vieną ar kitą dvasią, toli gražu nėra išskirtinai Europos kultūroms būdingas reiškinys (veikiau priešingai), žodis “grimuarija“ paprastai vartojamas apibūdinti būtent Europoje ir Artimuosiuose Rytuose išleistas (ar bent tuose regionuose cirukuliavusias) burtų knygas.
Knygos, kurioms galioja pavadinimas “grimuarija“, paprastai atitinka ne tik geografinį, bet ir laikotarpio kriterijų: šio pobūdžio burtų knygos buvo populiarios nuo pat ankstyviausiųjų viduramžių iki XIXa. pirmosios pusės (tiesa, pirmasis “leidinys“, kurį iš bėdos būtų galima pavadinti grimuarija, archeologų buvo rastas buvusios Mezopotamijos teritorijoje, išraižytas dantiraščiu ant molinių lentelių, bet apie tai plačiau galėsite paskaityti vėliau). Grimuarijų išplitimas, jų kopijų gausėjimas ir atpigimas, o galiausiai ir okultizmo populiarėjimas Europoje, istoriškai susijęs su spaudos technikos tobulėjimu, spausdinto teksto prieinamumu.
Grimuarijos ne tik leidžia išmokti ar perduoti magiškas žinias; kartais ir patys tekstai, popieriniai jų pavidalai, yra laikomi turinčiais magišką galią ar darančiais stebuklingą poveikį. Ne tik senovinėse legendose, bet ir XXa. kultūroje (ir net šiuolaikinėje popkultūroje) sutinkamos istorijos apie klastingas, tarsi savo atskirą valią turinčias knygas, kurios vienam skaitytojui gali atskleisti nuostabų slapto žinojimo pasaulį, o kitą – apkvailinti ir pavergti: Hario Poterio knygose minimos užkeiktos knygos, kurių negali liautis skaitęs ar tokios, kurias perskaitęs visą likusį gyvenimą kalbėsi eilėmis; maža mergaitė Liusė vienoje C.S. Lewis’o istorijų apie Narniją užtinka aiškiaregiškas vizijas savo puslapiuose pamatyti leidžiantį sunkų tomą; kompiuterinio žaidimo “Skyrim“ protagonistą veikalas apie magiškus pasaulius nukelia į pavojingą, nežinia kur egzistuojančią vietą – tokių pavyzdžių veikiausiai galima sutikti net ne šimtus, o tūkstančius.
Iš ko kilo aikštingos, užkerėtos, nelengvai perprantamos knygos archetipas? Kaip ir dauguma mūsų sąmonėje užfiksuotų įvaizdžių, šis taip pat turi savo istorinį pagrindą.
Seniausios žinomos burtų knygos, kaip jau minėta, buvo atkastos Tarpupio regione. Tai – maždaug 4-5 a. pr. m.e. sukurti molinių lentelių rinkiniai, rasti kasinėjant senovinio Uruko miesto griuvėsius. Kitos įžymios senovės pasaulio magijos knygos ėmė rastis Egipte po Aleksandro Makedoniečio užkariavimo 332-asiais metais pr. m. e. Tradicinė magijos sistema helenizuotame Egipte ėmė kisti, sudėtingėti; naudojamų užkeikimų ir giesmių spektras prasiplėtė – jie nebebuvo skirti vien gydymui ar apsaugai. Manoma, kad vystantis koptiškąjam raštui bei atsidarius Aleksandrijos bibliotekai, knygos apie magijos priemones tapo tartum savaime aiškia literatūros paveldo dalimi. Įdomu tai, kad būtent šiuo laikotarpiu pasirodė paslaptingoji Hermio Trismegisto figūra, bet apie ją plačiau parašysiu kituose straipsniuose.
Kitas įdomus kultūros istorijos faktas yra tai, kad Mozė tarp antikinių rašytojų buvo dažniau laikomas egiptiečiu (kuris Egipte mokėsi ir magijos meno) nei žydu. Pamenate, kaip jis praskyrė Raudonąją jūrą ir kitus panašius triukus? Taigi. Galbūt Mozei padėjo ne tik dievas, bet ir perskaitytos pirmosios grimuarijos. Beje, Mozei priskiriama vienos iš įžymiausių (vėliau, viduramžiais, į okultizmą linkusių europiečių vaizduotes pavergusios) grimuarijų autorystė.
Antikos laikų graikai ir romėnai knygas apie magiją laikė persų išradimu (daugiausia prie šio įsitikinimo prisidėjo zoroastrizmo praktika). Žydai taip pat buvo laikyti didžiai nnusimanačiais magijos dalyke (veikiausiai tokį įvaizdį jiems pelnė graikams sunkiai suprantamas Kabalos mokymas). Turint omenyje, kad dauguma Europą sudrebinusių burtų knygų atkeliavo iš Artimųjų Rytų (kur buvo sukurtos ar išsaugotos) – Egipto, Mezopotamijos, Persijos ir t.t. – ši nuostata atrodo pagrįsta. Kalbant apie grimuarijas senovės Romoje, egzistuoja archeologinių įrodymų, kad burtų knygomis kaip instrukcijų ir/ar išminties tekstais naudojosi gnostikai ir kai kurios kitos ankstyvosios krikščionybės sektos.
Viduramžiais grimuarijų tik daugėjo. Grimuarijas tyrinėjantis istorikas Owenas Davies’as rašo:
“Nors krikščionių bažnyčiai puikiai pavyko susidoroti su demonizuotuoju pagonišku tikėjimu ir įvairiomis senųjų dievų garbinimo formomis, jos autoritetams taip ir nepavyko nubrėžti ir išlaikyti aiškios skiriamosios linijos tarp religinio tikėjimo ir magijos. Bažnyčia padalino visas tuo metu cirkuliavusias magines knygas į natūraliosios magijos ir demoniškos magijos (pirmosios buvo daugiausia skirtos gydymui ir toleruojamos kaip pagarbos dieviškųjų jėgų egzistavimui praktika, o antrosios, aprašančios ateities spėjimo metodus, bendravimą su dvasiomis ir panašiai, laikytos neleistina raganyste). Nepaisant šio suskirstymo, egzistuoja sunkiai nuginčijamų įrodymų, kad dvasininkija ir buvo didžiausi visų rūšių magijos praktikuotojai.“
Keli įžymūs magijos veikalai netgi buvo priskiriami neva jiems parašiusiems praeities popiežiams, kiti – versti iš arabiškų (pvz. įžymi XIIIa, grimuarija apie astralinę magiją “Picatrix“) ar hebrajiškų šaltinių.
Su Naujaisiais amžiais atėjo dideli Bažnyčios pokyčiai – reformacija, po jos kontrreformacija, o su ja ir raganų medžioklės. Daugėjo ir įvairių grimuarijų: populiarėjo hermetikų darbai, buvo išleista knyga, kurioje išvardyti 69 demonai; kaip atsaką į ją Bažnyčia ėmė leisti veikalus apie egzorcizmą – tiesa, knygos apie dvasių išvarymą nepaprastai priminė grimuarijas, kuriose buvo aprašomas dvasių iškvietimas. Atsiradus galimybei lengviau pagaminti daugybę vienos knygos kopijų ir augant raštingai auditorijai, okultizmo populiarumas augo. Žemesniosiose visuomenės klasėse “profesionalių“ magijos vadovėlių medžiaga buvo inkorporuota į liaudiškus prietarus ir kaimo žiniuonių magines praktikas. Šiuo istoriniu laikotarpiu atsirado Inkvizicijos institucija, su kurios pagalba Bažnyčia užsiimė papročių, žmonių ir tikėjimų, kuriuos laikė eretiškais, priespauda. 1599m. išleidus pirmąjį draudžiamų knygų sąrašą, grimuarijų įvaizdis ėmė darytis vis labiau ir labiau neigiamas, o magija imta suvokti kaip kažkas iš prigimties demoniško. Inkvizitorių veikimo laikotarpiu Europoje buvo nužudyta apie 40 tūkst. žmonių, dauguma jų – moterys. Dažnai grimuarijų turėjimas ir/arba skaitymas tapdavo pagrindiniu įkalčiu raganystės “byloje“. Rimstant raganų medžioklėms, didžiausią klestėjimą bei pouliarumą okultizmas, įvairios sektos ir maginės praktikos išgyveno rokoko laikotarpiu (tokių idėjų gyvavimas ATR laikų Lietuvoje kuo žaviausiai aprašomas Kristinos Sabaliauskaitės romano “Silva Rerum“ antrame ir ypač trečiame tomuose).
XVIII ir XIXa. Bažnyčios įtaką pamažu “atskiedė“ mokslas ir Apšvietos idėjos, kurios ypač paplito tarp turtingesniųjų luomų; vis dėlto žemesniuosiuose visuomenės sluoksniuose prietarai ir maginės praktikos toliau klestėjo. Kai kuriuose Europos regionuose tebesitęsė raganų medžioklė; Prancūzijoje nebe Bažnyčios, o policijos atstovai nusitaikė į būrėjus ir ateities pranašautojus – daugėjo atvejų, kai jie, pelnytai ar ne, būdavo suimami už sukčiavimą ir reketavimą. Viena įžymiausių ir galingiausiomis laikomų grimuarijų, “Raudonasis drakonas“, buvo išleistas būtent šiuo laikotarpiu, jau po Ddžiosios Prancūzijos revoliucijos (apie šį magišką veikalą daugiau galėsite sužinoti straipsnyje apie įžymiausias visų laikų burtų knygas). Būtent šis veikalas buvo vienas iš legendinių grimuarijų, kurios pagarsėjo ne tik kaip slaptų žinių lobynas, bet ir kaip nepaprastas daiktas, kuriam savaime priskiriama pavojinga galia. Sklando legendos apie žmones, kurie dingo (buvo pagrobti dvasių?) pabandę perskaityti šią knygą, ar regėjo šiurpias vizijas, susirgo ar buvo prakeikti vos ją palietę. Tokiomis ir panašiomis legendomis apgaubtos ir kai kurios kitos grimuarijos.
Grimuarijų prieinamumas ir masinė leidyba iš Prancūzijos netrukus išplito į aplinkines šalis – Ispaniją, Vokietiją, Šveicariją. Šveicarijos miestas Ženeva XVIII-XIXa. aplinkinių šalių gyventojams buvo tam tikra prasme virtęs okultistų Meka; kalvinistinėje Šveicarijoje į grimuarijų leidybą ir pardavimą žiūrėta dar atlaidžiau, nei katalikiškose šalyse. Tuo tarpu Vokietijoje užgimstant romantizmo judėjimui ir augant susidomėjimui folkloru, istorikai ir kiti socialinių mokslų atstovai susidomėjo grimuarijomis iš profesinės pusės. Vis dėlto gyvybingiausias okultinių judėjimų atgimimas ir suvešėjimas vyko Jungtinėje Karalystėje, kur buvo parašytos kelios įžymiausios XIXa. grimuarijos ir suklestėjo okultistiniai, neopagoniški judėjimai bei slaptos organizacijos (įžymioji “Auksinė Aušra“ (The Golden Dawn), Ordo Templi Orientis ir kitos). Tiesa, dauguma XIXa. sukurtų grimuarijų nebuvo originalios, “nusirašinėjo“ nuo senesnių, magijos mokymų klasika laikomų kūrinių.
Dvidešimtajame amžiuje grimuarijų istorija, rodos, užsibaigė. Ar jų kūrėjai bei naudotojai išsisėmė ir tenkinasi senovės žiniomis? O gal pasitraukė į pogrindį ir autentiškas, unikalias žinias slepia stropiau nei bet kada?.. Galime tik stebėti burtų knygų istorijos atšvaitus šiuolaikinių autorių kūryboje ir spėlioti.