Dar apie smilkymą

Niekados ligi šiol šiame tinklaraštyje nebuvo įrašo, kurį sukurčiau tik tam, kad pasidalinčiau nuoroda į kažkieno kito straipsnį, bet šis rašinys apie moksliškai pagrįstą ritualinio žolelių smilkymo poveikį aplinkai ir sveikatai yra TIKRAI GERAS.

Apie sakų bei eterinių aliejų pagrindu kuriamus rytietiško tipo smilkalus esu rašiusi ir anksčiau. Tąkart tik užsiminiau apie smilkomąsias žoeleles:

Smilkalai būna įvairaus pavidalo. Populiariausi – lazdelės ar nedidelio kūgio formos, kiek mažiau žinomi – žoliniai smilkalai, deginami smilkalų induose ar tiesiog karščiui atspariuose dubenyse (pastarųjų kvapas gali būti anaiptol nepatrauklus, labai intensyvus, bet energetiškai stiprus ir naudingesnis už  kitas smilkalų formas). Kaip ir visos priemonės, kurias naudojame magijoje, smilkalai veiksmingiausi tada, kai juos pasigaminame patys.

Metas išsamiau pakalbėti apie šį kur kas mums, Baltijos krašto gyventojams, artimesnį – o taip pat ir kainos prasme prieinamesnį – ritualinio bei gydomojo smilkymo būdą.

Straipsnyje vartojamas angliškas žodis smilkymo procesui įvardyi, smudging, kilęs nuo veiksmažadžio, įprastai reiškiančio “ištepti“, “užtepti“, “išterlioti“ ir panašiai. Kalbant apie ritualus, gydymą ir magiją šis žodis reiškia “apsmilkyti“, “išvalyti atmosferą“. Procesas atliekamas į kietą šluotelę ar kuokštą surišus ir smilkant pluoštą vaistinių žolelių ar šakelių (šis ryšuliukas atitinkamai vadinamas smudge stick). Visa tai skamba labai indėniškai-šamaniškai, bet iš tiesų smilkymo ritualai (tiesa, jų forma gali skirtis, dažnai juose “dalyvauja“ kitokie smilkymo įrankiai nei smudge stick) yra universalūs ir kiekvienoje kultūroje galime jų (ar jų pėdsakų praeities tradicijose) aptikti. Žolelės smilkytos (o šiais laikais ir vėl smilkomos!) ir baltų religiniuose bei sveikatos ritualuose. Puslapyje http://www.baltai.lt taip rašoma apie lietuviškus tradicinius smilkalus ir jų panaudojimą magijoje:

Etimologiniu požiūriu dūmas yra ugnies ir vandens sąvarta. Smilkoma ant žarijų, ugniai perėjus visas gimimo fazes – karšta, sodri energija persikeičia į kvapnų dūmą, kuris subtiliai skleidžiasi (tuo ryškiai skirdamasis nuo sintetinių kvapų) ir tarytum perkeičia erdvės kokybę.

Plačiau apie Lietuvoje smilkomas įvairias žoleles ir jų poveikį (o taip pat jų pranašumus prieš importinius smilkalus) skaitykite šiame straipsnyje.

Tokių tradicinių rankų darbo smilkalų jau vėl galima įsigyi Lietuvoje – valio atgaivintoms tradicijoms

Tiek indėnų genčių naudojamų (o dabar ir tarp šiuolaikinių vakariečių išpopuliarėjusių) smudge sticks pagrindiniai ingredientai neretai būna šalavijo lapai ir kedro bei kadagio mediena. Spėkite, ką smilkė senovės lietuviai? Ogi tą patį – šalavijus ir kadagius. Be abejo, kedrų gausa mūsų aplinka nepasižymi, tačiau smilkalų ritualuose, priklausomai nuo jų tikslo, dalyvaudavo ir kvapnumu bei antibakterinėmis savybėmis pagarsėjęs pelynas, ir depresijai galingai pasipriešinanti jonažolė, ir ajerai, ir dar daug vietinių žolelių. Anot žolininkės Mijos Ubartienės, žaliava smilkalams renkama vasaros mėnesiais, o rugpjūčio gale ir rugsėji gaminami smilkalai. Taip pat ji pasakoja, kaip cheminių vaistų vengiančiai jos šeimai orą valančių žolelių smilkymas padeda apsisaugoti žiemą, gripo epidemijų ir masinio peršalimo laikotarpiais.

Ruošiantis gaminti kietuosius smilkalus, sudėtines dalis reikia gerai susmulkinti. Tam tinka grūstuvė ar kavos malūnėlis. (Elektrinė kavamalė tinka smulkinti toli gražu ne visoms medžiagoms – pavyzdžiui, sakai gali sugadinti malūnėlio sraigtelius. Be to, malant ingredientus elektra varomais prietaisais, viduje susitelkia gana didelis karštis, kuris „užmuša“ kvapiąsias ingredientų savybes.) Prieš smulkinant sakus reikėtų palaikyti šaldiklyje 1-4 valandas, tada jie lengviau „pasiduoda“. Medieną sumalti yra sunkiausia. Tam gali prireikti ir stipresnių įrankių. Susmulkinus visus ingredientus, galima pradėti gaminti smilkalų mišinį. Derėtų atsiminti, kad, norint išgauti sodrų kvapą, negalima maišyti daugiau nei trijų medžiagų. Geriausiai tinka tokie deriniai: 1 medienos dalis ir 2 rūšys žolelių ar sakų, 1 sakų dalis ir 1 vienos rūšies žolelių. Kad kvapas būtų ryškesnis, mišinį patariama palaikyti porą savaičių moliniame inde ar natūralaus audinio maišelyje. Kitas, paprastesnis būdas – pavėsyje (jokiu būdu ne tiesioginiuose saulės spinduliuose!), gerai vėdinamoje patalpoje, susidžiovinti prisirinktų smilkalams tinkamų žolelių (Siūlau nuorodą į dar vieną žolininkės straipsnį apie lietuviškus smilkalus ir skirtingus jiems tinkamus ingredientus)  – svarbu, kad neperdžiūtų! palikite nors truputį drėgmės – ir surišti jas į smudge stick tipo šluotelę (žr. nuotrauką straipsnio viršuje); tik nenaudokite sintetinio pluošto siūlo ar virvelės.

Pastovėjusį smilkalų mišinį reikia sudėti į smilkyklę ar kitą karščiui atsparų indą, padegti ir, jam įsidegus, užgesinti; paliki, kad smilktų. Tiesiogiai įkvėpti kylančių dūmų nerekomenduojama – leiskite jiems kurį laiką sklaidytis kambaryje. Su kiekiu persistengti irgi nerekomenduojama, nebent norite iš pagrindų išdezinfekuoti patalpas – tokiu atveju pirma gerai išvėdinkite kambarį, tuomet palikite jame smilkyklę ir patys išeikite. Gausiai pasmilkę, galite vėl šiek tiek pravėdinti. Svarbu, kad prismilkytas kambarys bent kokią valandžiukę ar pusvalandį pastovėtų tuščias, be galimai bakterijas ar virusus iškvepiančių gyventojų.

Vasara dar net neįpusėjo, laiko yra – linkiu patiems prisirinkti žolelių ir išbandyti jų smilkomąjį poveikį. Sėkmės.

~ sukūrė aguona - 9 liepos, 2015.